Už Baideno stovi kiti. Kas iš tikrųjų valdo Ameriką

Baidenas išlieka vienu nepopuliariausių Amerikos prezidentų

VILNIUS, spalio 18 — Sputnik. JAV prezidento Džozefo Baideno politika nesuprantama, o bet kokia klaida ar nusikalbėjimas atsiduria žiniasklaidos dėmesio centre. Tačiau pirmojo žmogaus JAV galios bet kokiu atveju yra labai ribotos. Kongresas, žymūs demokratai ir respublikonai užima svarbų vaidmenį. Prastumti sprendimus už Baltųjų rūmų užkulisių gali ir stiprios lobistų komandos. RIA Novosti autorė Ksenija Melnikova nagrinėjo šešėlinę Vašingtono administraciją.

Praslystantis populiarumas

Baideno veiksmams dabar pritaria tik trečdalis amerikiečių, o pusė jo darbą vertina neigiamai — tai Kvinipeko universiteto tyrimo rezultatai. Tam turėjo įtakos migracijos krizė, nesėkmė Afganistane, ekonomikos problemos.

Baidenas yra toks nepopuliarus, kad net jo pirmtakas Donaldas Trampas žvilgčioja trejus metus į priekį ir išreiškia norą vėl kovoti dėl Baltųjų rūmų. Dabartinį valstybės vadovą jis laiko tiesiog neveiksniu. Apskritai Baidenui dažnai primenamas jo amžius (78 metai) ir jo sveikatos būklė, jo užmaršumas ar vangumas. Nuolat sklandė gandai, kad iš tikrųjų šaliai vadovaus viceprezidentė Kamala Haris.

Iš pradžių pagrindinė antrojo asmens atsakomybė valstybėje buvo numetama Senato pirmininkui ir prieštaringų įstatymo projektų sprendimo likimui — ir tai nutiko retai. Tačiau nuo antrosios XX amžiaus pusės viceprezidentai tapo visaverčiais politiniais žaidėjais. Haris Trumenas įtraukė savo pavaduotoją į Nacionalinio saugumo tarybą, Dvaitas Eizenhaueris beveik 70 dienų išsiuntė savo partnerį į pasaulinį turą, kurio metu jam pavyko bendrauti su keliomis dešimtimis Artimųjų Rytų ir Azijos šalių lyderių. Volteris Mondeilas, viceprezidentas vadovaujant Džimiui Karteriui, dalyvavo uždarose trumposiose spaudos konferencijose su žvalgybos pareigūnais ir padėjo parengti "naują branduolinę strategiją", skirtą užsitęsusiam konfliktui su Sovietų Sąjunga.

Džordžas Bušas Vyresnysis vadovavo šaliai po to, kai dvi kadencijas ėjo Ronaldo Reigano administracijos viceprezidento pareigas. O Dikas Čenis, pavaduotojas vadovaujant Bušui, buvo laikomas pilkuoju kardinolu. Jis pasisakė už karių dislokavimą į Afganistaną ir karą Irake, sukūrė saugumo sistemą po rugsėjo 11-osios teroro išpuolio, pritarė įtariamųjų terorizmu kankinimui. Už potraukį valdžiai ir polinkį į žiaurumą, beje, jis buvo pramintas Dartu Veideriu.

Pats Baidenas, būdamas Barako Obamos pavaduotoju, iš tiesų atliko valstybės sekretoriaus pareigas, o tai erzino Hilari Klinton. Jis prižiūrėjo Irako kampaniją ir Ukrainos krizę, naudodamasis ne tik diplomatiniais kanalais, bet ir asmeniniais ryšiais. Maikas Pensas, dirbęs kartu su Donaldu Trampu, gavo taikdario vaidmenį, nuramindavo politikus tiek šalyje, tiek už jos ribų — po griežtų viršininko pareiškimų.

Nusivylęs partneris

Priešlaikinių rinkimų metu Kamala Haris buvo laikoma kone įtakingesne už savo viršininką. Demokratai prognozavo sėkmingą tandemą. Respublikonai, įskaitant Trampą, sakė, kad ji valdys vietoj Baideno. Tačiau išėjo atvirkščiai: Baltiesiems rūmams kartais tenka spręsti viceprezidento problemas.

Haris negali pasigirti politine sėkme, retai pasirodo viešumoje ir, kaip rašoma žiniasklaidoje, niekaip nesuderina normalaus darbo savo būstinėje — darbuotojai tiesiog bėga iš ten. "Ten su žmonėmis elgiamasi kaip su šiukšlėmis", — pranešė anoniminis šaltinis "Politico".

Taip pat nepavyksta susidoroti su priskirtomis užduotimis. Prezidentas nurodė Kamalai susidoroti su nekontroliuojamu pabėgėlių antplūdžiu iš Lotynų Amerikos, skatinti skiepytis nuo koronaviruso ir apsaugoti amerikiečių rinkimų teisę — dėl pranešimų apie rinkimų pažeidimus paaštrėjo tarppartinis susiskaldymas. Tačiau migracijos krizė Haris neperkandama, skiepijimo kampanija stovi vietoje. O balsavimo teisių išplėtimo įstatymo projektą užblokavo respublikonai.

Viceprezidentės populiarumas tirpsta akyse. Ja pasitikėjo 50 procentų amerikiečių, dabar kiek daugiau nei 40. Jai priekaištaujama dėl politinio instinkto stokos. Pasak Amerikos žiniasklaidos, Baltieji rūmai taip pat ja nepatenkinti.

Įtakingi žmonės Amerikos politikoje

Trečiu asmeniu JAV po Baideno ir Haris laikoma Atstovų rūmų pirmininkė, 81 metų Nensi Pelosi. Ji žinoma tiek dėl garsių politinių pareiškimų, tiek dėl radikalių veiksmų. Būtent "moteris, metusi iššūkį Trampui", kaip ją vadina Kongrese, pradėjo trečiąją šalies apkaltos procedūrą prieš JAV prezidentą. Dabar ji aktyviai palaiko Baideno iniciatyvas.

"Pelosi — labai įtakinga ponia. Tačiau jos nereikėtų pervertinti. Abiejose partijose yra ir kitų pagrindinių veikėjų: elitas, žymūs senatoriai", — paaiškino Viktorija Žuravliova, Primakovo pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto Šiaurės Amerikos studijų centro vadovė.

Tarp respublikonų išsiskiria Senato daugumos lyderis Mičas Makonelis; iš demokratų išsiskiria daugumos lyderis Čakas Šumeris. Taip pat senatoriai, skirtingais laikais kandidatavę į prezidento postą ir aktyviai pasirodantys žiniasklaidoje, atstovaujantys kairiajam demokratų sparnui: Bernis Sandersas ir Aleksandrija Okasijo‑Kortes, respublikonams Markas Rubijus, Tedas Kruzas, Rendis Polas, Lindsis Grehemas ir daugelis kitų.

Kalbėdami per televiziją jie bando daryti įtaką visuomenės nuomonei, siūlyti naujas idėjas, nebijodami prieštarauti savo partijoms. Neseniai Vakarų žiniasklaidą apskriejo naujienos: "Kongresas ir konkrečiai senatorius Kruzas siekia sankcijų prieš "Nord Stream-2". Baltieji rūmai nesutinka. Atsakydamas į tai, Kruzas trukdo septynių Amerikos ambasadorių patvirtinimui. Tai kenkia Jungtinių Valstijų reputacijai tarptautinėje arenoje.

Vis dėlto atskirų asmenų įtaka Amerikos politikai nėra tokia didelė, patikslina Žuravliova. Jungtinėse Valstijose sprendimai — tiek vidaus, tiek užsienio — priimami kolektyviai. Prezidentas, jo administracija ir Kongresas dalyvauja tame.

"Lyderiui svarbus partijos palaikymas. O jos interesai — prastumti įstatymo projektus, kurie padėtų laimėti kitus rinkimus. Tedas Kruzas — aktyvus respublikonas, dažnai pasirodo žiniasklaidoje. Tačiau nepakanka būti matomu senatoriumi ir turėti rinkėjus, kad galėtum daryti įtaką sprendimams, kuriuos priima partija, Kongresas, o juo labiau prezidentas. Svarbu, kad žmonės sutiktų su jūsų požiūriu", — pabrėžia amerikietis.

Atėjo ir atšaukė

Tačiau demokratams ir respublikonams vis sunkiau susitarti. Be to, jiems daro spaudimą lobistai. "Valstybinių ir privačių organizacijų atstovai prašo į įstatymo projektą įtraukti tai, ko jiems reikia, arba kažką pašalinti. Verslas atlieka svarbų vaidmenį Amerikos politikoje. Pavyzdžiui, aptariant sveikatos apsaugos problemas, farmacijos įmonės ir organizacijos, išreiškiančios ligoninių ir gydytojų interesus, turi tvirtą žodį", — interviu RIA Novosti paaiškino Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto Šiaurės Amerikos tyrimų centro jaunesnioji tyrėja Anastasija Bunina.

Jei vis dėlto vienuose Kongreso rūmuose pavyko pasiekti kompromisą, kiti turi priimti įstatymo projektą. Čia yra savotiški spaudimo svertai. Pavyzdžiui, deputatai gali nepatvirtinti dokumento, atsiųsti jį persvarstyti ar net įdėti į didelę dėžę. "Frakcijų vadovai turi tvarkaraštį, pagal kurį turi apsvarstyti iniciatyvas. Jei dokumentas jiems neįdomus, jo paprasčiausiai neįtrauks į planus", — sakė Bunina.

Prezidentas gali priimti sprendimus savarankiškai, nederindamas jų su Kongresu — duoti vykdomuosius įsakymus. Tačiau esmė ta, kad kitas valstybės vadovas juos lengvai atšauks. Taip buvo ir su Trampu. Pirmąją pirmininkavimo dieną Baidenas pasirašė 17 dekretų, kurių dauguma panaikino prieštaringiausias jo pirmtako direktyvas. Vienu plunksnos brūkštelėjimu išbraukiamas visas išeinančio politiko palikimas — o kitas atsargiai priims vienasmenius sprendimus. Tokia demokratija.