Europai nereikės rusiškų dujų, jei jos netaps "mėlynomis"

Rusija turi didelių vandenilio energijos plėtros planų. Bet ar neįvyks taip, kad rusai pasiruoš eksportuoti vandenilį, o pirkėjai pasakys: "Ačiū, bet patys gaminsime"? Kodėl reikia turėti omenyje šį scenarijų?

Norint atsakyti į šį klausimą, svarbu prisiminti, kad yra keletas vandenilio rūšių. Pats vandenilis pagal savo sudėtį ir struktūrą, žinoma, yra tas pats; ši klasifikacija grindžiama gamybos metodu. Kad kiekvieną kartą nebūtų išsamiai aprašytas gamybos tipas, pasirodė patogu įvardyti tik vandenilio spalvą, ir visi stebėtojai iškart supranta, apie ką kalbama, rašo RIA Novosti autorius Aleksandras Sobko.

Pagrindinė Europoje propaguojama vandenilio rūšis yra "žalias" vandenilis, gaunamas elektrolizuojant vandenį iš vėjo jėgainių ir saulės jėgainių elektros energijos. Aišku, kodėl populiarus būtent šis variantas. Taip lengva sukurti nepastovios elektros energijos atsargas tuo metu, kai ji būna perteklinė. Daugeliu atžvilgių, siekiant išsaugoti energiją, ir propaguojama vandenilio tematika. Na, o vėjo jėgainės vėlgi yra savos. Tai reiškia, kad Europa nori įgyti energetinę nepriklausomybę, nors ir šiek tiek permokėdama: nors pati atsinaujinančių energijos šaltinių energija jau yra nebrangi dėl dvigubos konversijos į vandenilį ir atvirkščiai, galutinė elektros, "praleistos" per kaupiklį vandenilio pavidalu, kaina išeina du ar daugiau kartų didesnė.

Tačiau jau dabar ES rengiami projektai, kai vandenilis bus gaminamas iš visos (ne tik "perteklinės") energijos, kurią sukuria kai kurios vėjo jėgainės. Tai yra, kalbama apie papildomus vandenilio kiekius energetikos sistemai.

Aptariamas dujų pakeitimas vandeniliu daugelyje pramonės procesų, elektros energijos generacijoje, jo naudojimas transporto sektoriuje. Vandenilio reikia daug — daugiau, nei bus gaminama Europoje. Ir būtent čia yra galimybių langas, be kito ko, ir rusiškiems tiekimams.

Kita vertus, labai tikėtina, kad Rusijos "žaliasis" vandenilis nebus konkurencingas. Pirma, atsinaujinančios energijos kaina Rusijoje yra didesnė nei Europoje. Prie to pridedamos transporto išlaidos. Tiesą sakant, pakartosime, ilgalaikė vandenilio energetikos prasmė — sukurti energijos šaltinį, kuris gali būti saugomas, bet gaunamas padedant vėjui ir saulei. Tai yra, visiška nepriklausomybė nuo išorinių energijos šaltinių. Ir vandenilio pardavėjai šiame kelyje yra tik priverstiniai sąjungininkai, nes tokios užduoties negalima greitai išspręsti savarankiškai, o reikia didelio masto ekonomijos (ir, kaip pareiškiama, greito dekarbonizavimo).

Rusijos vandenilis gi bus kitoks: jis pagrįstas gamtinėmis dujomis. Bet ir čia yra variantų. "Pilkasis" vandenilis, gaunamas gamtinių dujų konversija, niekam nenaudingas. Juk naudojant jį, bendras anglies dioksido išmetimas yra net didesnis — dėl konversijos nuostolių.

Todėl būtina gaminti arba vadinamąjį žalsvai melsvą vandenilį, gaunamą suskaidant gamtines dujas (metaną) į anglį ir vandenilį — tai perspektyviausia technologija, tačiau ji vis dar yra laboratorinių tyrimų stadijoje.

Arba "mėlynąjį" vandenilį — tai "pilkasis" vandenilis, gaunamas iš metano, tačiau tuo metu išsiskiriantis anglies dioksidas įpurškiamas į sluoksnį. Pavyzdžiui, Britanija deda viltis būtent tokiam vandeniliui. Priežastys aiškios: daugybė senų, išsekusių naftos ir dujų telkinių, į kuriuos dabar galima pumpuoti anglies dioksidą.

Reikia suprasti, kad bet koks vandenilis iš metano — ar tai būtų "žalsvai melsvas", "mėlynas" ar net pats "pilkas" — bus brangesnis už gamtines dujas. Energijos išsaugojimo įstatymų niekas neatšaukė, ir kiekviename gamybos etape prarandama energija ir pridedamos papildomos išlaidos pajėgumų statybai.

Tačiau Europa teigia, kad ją domina tik "žalias" vandenilis. Jo kaina priklausys nuo elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių kainos.

Apibendrinkime. Jei Europa iš tikrųjų pirmenybę teikia kovai su išmetamųjų teršalų kiekiu, ji bus suinteresuota įsigyti didžiausią bet kurio vandenilio kiekį, įskaitant "mėlyną" arba "žalsvai melsvą", jei jų gamybos metu neišmetamas ar nenaudojamas anglies dioksidas. Ir rusiškas "mėlynas" arba "žalsvai melsvas" vandenilis turėtų turėti teisę konkuruoti su "žaliu" vandeniliu rinkos sąlygomis.

Jei laikytumės prielaidos, kad dekarbonizacija — tik būdas sukurti nuo importo nepriklausomą energetikos sistemą (o tokią versiją taip pat nagrinėja kai kurie kritiškiausiai žaliosios darbotvarkės atžvilgiu nusitaikę stebėtojai), tada Europai bus pelningiau pirkti būtent gamtines dujas — kol nepakanka savo gamybos "žaliojo" vandenilio. Tai tiesiog pigiau.

O Rusijai anglies atžvilgiu neutralios, bet iš gamtinių dujų gaminamo vandenilio pramonės sukūrimas svarbus ir patenkinti savo poreikius — net jei ateityje Europa atsisakys tokių tiekimų. Tai gana lengvas būdas pereiti prie anglies neutralios energijos, išlaikant iškastinį kurą energetinio balanso pagrinde.

Juk — nepriklausomai nuo Rusijos požiūrio į klimato kaitos problemą — kol kas aplinkybės susiklosto taip, kad, siekdamos išlaikyti veiksmingą užsienio prekybą, Rusijos bendrovės turės atkreipti dėmesį į anglies išmetimo rodiklius gaminant konkrečią produkciją.

Sunku pasakyti, kas bus 2060 metais — būtent tuo metu Rusijoje (beje, kaip ir Kinijoje) planuojama sukurti visiškai anglies klausimu neutralų ekonomiką. Galbūt tada žmonijos problemos bus visiškai kitokios. Tačiau kol kas Rusija yra pasirengusi paremti bendras pastangas sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį. Reikia tik nuspręsti, kaip tai padaryti su minimalia žala savo vystymuisi. Gamtinių dujų pagrindu gaminamas anglies atžvilgiu neutralus vandenilis yra vienas iš tokių būdų.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija