Sveikas konservatizmas: kodėl Putinas palaidojo epochą

Vladimiras Putinas suformulavo šalies ideologiją ir strateginį kursą artimiausiai ateičiai — netgi tai galima pavadinti nacionaline idėja

Diskusijų klubo "Valdai" pasėdyje Rusijos prezidentas pirmiausia kalbėjo apie valstybės strategiją vykstant precedento neturinčiai pasaulio civilizacijos krizei, globalios transformacijos procesui, kuris daro įtaką ne tik pasaulio tvarkai, bet ir pagrindiniam žmogaus savęs suvokimui. Krizės terminai nežinomi — nes net ateities kontūrų nematyti. Tačiau yra kažkas, ko žmonijai siūloma atsisakyti, ir kažkas, ką siūloma priimti — ir Rusija turi savo požiūrį į šį iššūkį, yra principai, kuriais remdamasi Rusija suformuos savo politiką, rašoma RIA Novosti autoriaus Piotro Akopovo straipsnyje.

Putinas tai pavadino sveiko konservatizmo ideologija — tačiau jis suformulavo ją savo kalbos pabaigoje. Iš pradžių jis vedė prie to per dabartinės žmonijos padėties aprašymą.

Pabrėžęs, kad susiduriame su civilizacijos krize, principų, lemiančių patį žmogaus egzistavimą Žemėje, krize, Putinas pripažino, kad juos vis tiek teks permąstyti. Tačiau tuo pat metu būtina nuspręsti, kuria kryptimi judėti, ko atsisakyti, ką peržiūrėti ar pakoreguoti — ir "dėl tikrųjų vertybių reikia kovoti, ginant jas iš visų jėgų".

Ir tai reikės daryti tokiomis sąlygomis, kai visa žmonija neturi atramos taško — kalbama ne tik apie atramą pasaulio sistemai kaip tokiai (pačiose įvairiausiose jos srityse — socialinėje, politinėje, ekonominėje, kultūrinėje, karinėje). Čia bet kokiu atveju tęsis naujos jėgų pusiausvyros paieška, tačiau patys kriterijai, kas yra vertybė žmonijai vertybių krizės eroje, yra nesuprantami arba, tiksliau, "išplauti". Todėl kalbama ne tik apie Vakarų viešpatavimo epochos pabaigą ar apie tai, kad esamas kapitalizmo modelis išseko (apie tai Putinas taip pat kalbėjo) — yra daug rimtesni dalykai:

"Kas nutiks, kai technika pranoks žmogų gebėjimu mąstyti? Kur yra įsikišimo į žmogaus organizmą riba, po kurios žmogus nustoja būti savimi ir virsta kažkokiu kitu dariniu? Kokios yra etinės ribos pasaulyje, kuriame mokslo ir technologijų galimybės tampa praktiškai beribės, ir ką tai reikš kiekvienam iš mūsų, mūsų palikuoniams, be to, jau artimiausiems palikuoniams — mūsų vaikams ir anūkams?"

Putinas, žinoma, neatsakė į šiuos klausimus — bet jis ragino suvokti, kad dabartinė žmonijos krizė neturi analogų pasaulio istorijoje. Tačiau kartu paprasčiausias politinis krizės komponentas, t. y. naujų jėgų pusiausvyros paieška, gali būti išspręstas taikiai:

"Politinė istorija, galbūt, dar nežino pavyzdžių, kaip stabili pasaulio tvarka galėtų būti sukurta be didelio karo ir ne remiantis jo rezultatais, kaip kad buvo po Antrojo pasaulinio karo. Taigi, mes turime galimybę sukurti nepaprastai palankų precedentą".

Tai yra, Putinas optimistiškai žiūri į artimiausias ir paprasčiausias (palyginti su transhumanizmu) problemas — žmonija tikrai turi gerą progą taikiai susitarti bent dėl ​​savo politinės ateities. Bet čia kiekviena iš susitariančiųjų šalių (civilizacijų ir valstybuų-civilizacijų) turi remtis savo vertybėmis.

Todėl Putinas pasiūlė tai, ką jis vadino "sudėtingo restruktūrizavimo proceso išeities taškais", suformuluodamas juos į keturias tezes.

Jų esmė tokia.

Pirmoji tezė. "Koronaviruso pandemija aiškiai parodė, kad tik valstybė yra pasaulio tvarkos struktūrinis vienetas". Tai reiškia, kad jo nepakeis jokios viršvalstybinės pasaulinės struktūros, jau todėl, kad "tik suverenios valstybės sugeba efektyviai reaguoti į to meto iššūkius ir piliečių reikalavimus". Tuo pačiu metu Putinas "pasaulio be sienų" idėjas ir valstybių panaikinimą pavadino geopolitinės kovos ginklu:

"Pastaraisiais dešimtmečiais daugelis žongliravo ryškiomis koncepcijomis, pagal kurias valstybės vaidmuo buvo paskelbtas pasenusiu ir nykstančiu. Neva globalizacijos sąlygomis valstybės sienos tampa anachronizmu, o suverenitetas — kliūtimi klestėjimui. Jūs žinite, aš jau kažkada sakiau, noriu dar kartą tai suformuliuoti: taip kalbėjo ir tie, kas bandė atverti svetimas sienas, pasikliaudami savo konkurenciniais pranašumais — štai kas vyko iš tikrųjų. O kai paaiškėjo, kad kažkas kažkur pasiekia didesnių rezultatų, tada iš karto grįžta prie sienų uždarymo apskritai ir, pirmiausia, nuosavų — muitinės sienų, bet kokių, sienas pradeda statyti. Na, ką, negi mes to nematome?"

Todėl, anot jo, bet kokia veiksminga tarptautinė tvarka turėtų atsižvelgti į valstybės interesus ir galimybes, jais remtis, o nebandyti įrodyti, kad jų neturėtų būti. Putinas sakė:

"Juo labiau, kad negalima kažkam ar kažką primesti, ar tai būtų visuomenės politinės santvarkos principai ar vertybės, kurias kažkas savo sumetimais pavadino universaliomis. Juk akivaizdu, kad kai ateina tikra krizė, lieka tik viena universali vertybė — žmogaus gyvybė, ir kaip ją apsaugoti, kiekviena valstybė sprendžia savarankiškai, remdamasi savo galimybėmis, kultūra, tradicijomis".

Pirmosios tezės esmė ta, kad būtent valstybės (akivaizdu, kad kalbama apie tikrai suverenias valstybes ir siekiančias jomis tapti) nustatys žaidimo taisykles pasaulyje — ir Rusija dalyvaus tokio pasaulio statybose.

Antroji tezė. "Pokyčių mastas verčia mus visus būti ypač atsargius bent dėl savisaugos jausmo". Tai yra, reaguodama į laiko iššūkius, Rusija keisis tvarkingai ir atsargiai, atsisakydama imtis revoliucinių priemonių:

"Kokybiniai poslinkiai technologijose ar radikalūs aplinkos pokyčiai, įprastos santvarkos sulaužymas nereiškia, kad visuomenė ir valstybė turėtų į juos radikaliai reaguoti. Lūžti, kaip žinoma, — ne statyti. Mes Rusijoje labai gerai žinome, kuo tai baigiasi, deja, iš savo pačių patirties ir ne vieną kartą... Mūsų istorijos pavyzdžiai leidžia mums tvirtinti: revoliucija — ne išeitis iš krizės, bet būdas pabloginti šią krizę. Nė viena revoliucija nebuvo verta žalos, kurią ji padarė žmogaus potencialui".

Trečioji Putino tezė susijusi su pirmąja — Rusija supranta, kad be glaudaus tarptautinio bendradarbiavimo neįmanoma išspręsti daugelio aštrių problemų, tačiau tam nepadės valstybių teisių perleidimas viršvalstybinėms struktūroms. Tai reiškia, kad suverenitetas yra svarbiausia — ir ne tik Rusijai:

"Turime būti realistai: dauguma gražių šūkių apie globalių problemų globalų sprendimą, kuriuos girdėjome nuo XX amžiaus pabaigos, niekada nebus įgyvendinti. Pasauliniai sprendimai numato tokį suverenių valstybių ir tautų teisių perdavimą viršvalstybinėms struktūroms, kuriam, tiesą sakant, mažai kas yra pasirengęs. Visų pirma todėl, kad atsakyti už politikos rezultatus visgi tenka ne kažkokiai nežinomai pasaulinei visuomenei, o savo piliečiams ir savo rinkėjams".

Tačiau dirbti kartu galima, galima ir savivarža atsakymų paieškos į pasaulinius iššūkius vardan — bet tik tuo atveju, jei "kiekvienas pats sugebės pamatyti sau konkrečią naudą iš bendradarbiavimo kovoje su iššūkiais". Žinoma, pagrindinė tarptautinė organizacija turi būti reformuojama, pasakė Putinas, tačiau tuo pat metu "būtent JT dabartiniame turbulentiniame pasaulyje yra to paties sveiko tarptautinių santykių konservatizmo, kuris yra toks būtinas situacijai normalizuoti, nešėjas".

Čia yra nuoroda į svarbiausią, ketvirtąją Putino tezę — apie vertybes:

"Šiuolaikiniame trapiame pasaulyje reikšmingai išauga tvirtos, moralinės, etinės, vertybėmis pagrįstos atramos svarba. Iš esmės vertybės — tai kiekvienos tautos kultūrinio ir istorinio vystymosi produktas, ir unikalus produktas".

Tai yra, pagrindas, kuriuo remdamasi valstybė (pirmoji tezė), reaguodama į pasaulinę krizę ir iššūkius, atsargiai reformuos visą žmogaus gyvenimo tvarką (antroji tezė), yra jos žmonių, jos civilizacijos vertybės.

Joks vertybinis, ideologinis diktatas nepriimtinas. Rusijai nepatinka daug kas, kas vyksta Vakaruose — "agresyvus savo istorijos puslapių naikinimas, daugumos "atvirkštinė diskriminacija" mažumų interesais arba reikalavimas atsisakyti įprasto supratimo apie tokius pamatinius dalykus kaip mama, tėtis, šeima ar net lyčių skirtumas, tačiau nes nesikišame į kitų reikalus."

"Mes tik prašome nelįsti į mūsų namus... Mes turime kitokį požiūrį: manome, kad turime pasikliauti savo dvasinėmis vertybėmis, istorine tradicija, mūsų daugiataute kultūra".

Tuo pat metu Putinas paaiškino rusų požiūrį į "socialinę pažangą" "pažangiose visuomenėse", taip pat rusų istorine patirtimi, tuo, kad "žiūrėdami į tai, kas vyksta daugelyje Vakarų šalių, stebimės atpažinę vidaus praktikas, kurias patys, laimei, palikome, tikiuosi, tolimoje praeityje". Rusijos prezidentas tuos, kas skatina Vakarų vertybes, prilygino bolševikams:

"Jų siūlomi receptai visai nėra nauji, visa tai — kas kam nors gali pasirodyti netikėta — mes jau perėjome Rusijoje, jau turėjome. Bolševikai po 1917 metų revoliucijos, remdamiesi Markso ir Engelso dogmomis, taip pat paskelbė, kad pakeis visą įprastą santvarką — ne tik politinę ir ekonominę, bet ir patį supratimą apie tai, kas yra žmogaus moralė, sveikos visuomenės egzistavimo pagrindai. Senų vertybių, tikėjimo, žmonių tarpusavio santykių sunaikinimas iki visiško atsisakymo šeimos (taip buvo), įskundimų artimųjų atžvilgiu platinimas ir skatinimas — visa tai buvo paskelbta pažangos žingsniu ir, beje, pasaulyje buvo gana plačiai palaikoma tada ir buvo madinga — taip pat, kaip ir šiandien. Beje, bolševikai taip pat parodė absoliučią netoleranciją kitoms nuomonėms".

"Lyties pasirinkimo" primetimo vaikams praktiką Putinas laiko esančia ant nusikaltimo žmonijai ribos, o diskusiją apie vyrų ir moterų teises (tiksliau, apie šių sąvokų panaikinimą) — visiška fantasmagorija.

Samprotavimų apie Vakarų vertybių krizę Putinui reikėjo, kad suformuluotų svarbiausią dalyką vakarykštėje kalboje — sveiko ir protingo konservatizmo ideologiją:

"Aš kažkada jau sakiau, kad, formuodami savo požiūrį, mes vadovausimės sveiko konservatizmo ideologija. Tai buvo prieš keletą metų, tada aistros tarptautinėje arenoje dar nebuvo pasiekusios dabartinio įkarščio, nors, žinoma, galima pasakyti, kad debesys tirštėjo jau tada. Dabar, kai pasaulis patiria struktūrinę griūtį, protingo konservatizmo, kaip politinio kurso pagrindo, svarba daug kartų išaugo būtent dėl ​​daugėjančių rizikų ir pavojų, mus supančios realybės trapumo...

"Ir, pasakysime atvirai, artėjančiam pasaulio atsistatymo laikotarpiui, kuris gali tęstis gana ilgai ir kurio galutinis vaizdas nežinomas, nuosaikus konservatizmas — pats protingiausias, bent jau mano nuomone, elgesio būdas. Žinoma, jis neišvengiamai keisis, tačiau kol kas medicinos principas "nepadaryk žalos" atrodo pats racionaliausias".

Tarsi įspėdamas kritikus — nors suprantama, kad jie nepastebės šios kalbos dalies — Putinas paaiškino savo supratimą apie konservatizmą:

"Konservatyvus požiūris — ne neapgalvota globa, ne permainų baimė ir ne žaidimas dėl sulaikymo, juo labiau nelindėjimas savo kiaute. Visų pirma, tai yra pasitikėjimas laiko patikrinta tradicija, gyventojų skaičiaus išsaugojimu ir augimu, realizmas vertinant save ir kitus, tikslus prioritetų sistemos suderinimas, būtino ir galimo koreliacija, protingas tikslo formulavimas, principingas ekstremizmo, kaip veikimo metodo, atmetimas".

Čia viskas svarbu — nors ir visiškai natūralu kiekvienam konservatoriui tradicionalistui, nesvarbu, ar jis prezidentas, ar eilinis pilietis.

Konservatizmas nereiškia permainų baimės ir noro užkonservuoti esamą gyvenimo tvarką — na ir kaip galima užkonservuoti, pavyzdžiui, tą pereinamąją socialinę-ekonominę santvarką, kuri susiformavo mūsų šalyje po sovietinės tvarkos žlugimo? Ne — konservatizmas reiškia atsisakymą sulaužyti dabartinę tvarką ir politinę sistemą (kuri prisidėjo prie šalies atkūrimo po žlugimo — ir keičiasi), siekiant sukurti kažkokį tariamai idealų, egzistuojantį eilinį projektorių galvose.

Konservatizmas neturi nieko bendro su saviizoliacija nuo išorinio pasaulio ir to meto iššūkių — tai apskritai juokinga interneto epochoje. Ne — konservatizmas reiškia tautos, įsitikinusios savo sugebėjimais, žinančios savo tradicijas ir turinčios savo vertybes, atvirumą pasauliui. Rusai visada buvo atviri ir jautrūs kitoms kultūroms ir tautoms — tačiau tai pasirodė vaisinga tik tada, kai mes tvirtai stovėjome ant savo žemės, žinojome ir gerbėme savo tradicijas, žvelgėme į pasaulį savo akimis, nepraradome savigarbos ir nuosavos pasaulėjautos.

Paaiškindamas konservatizmą, Putinas į pirmąją vietą iškelia būtent pasitikėjimą tradicija (o tai apima viską — nuo kultūros iki geopolitikos), į antrąją — tautos išsaugojimą (tai yra ne tik gyvenimo lygis ir kokybė, bet ir tautos, kuriai gresia gyventojų mažėjimas, dauginimasis). Toliau eina realizmas vertinant save ir kitus — tai yra tikslus savo ir kitų pasaulio arenoje esančių žaidėjų jėgų (o ypač jų kaitos dinamikos) supratimas. Nepersitempti pasaulio žaidime — bet ir nepraleisti progų sustiprinti savo pozicijas, kurios atsiveria, be kita ko, ir pasaulinės krizės metu.

Dar viena konservatizmo savybe Putinas pavadino tikslų prioritetų sistemos išdėstymą, būtino ir galimo koreliaciją, protingą tikslų formulavimą — tai yra strateginį valstybės vystymosi planavimą (kaip tautos gyvenimo organizavimo formos). Neįmanoma planuoti dvejus ar trejus metus, net ir penkerius metus į priekį — reikia matyti strateginę perspektyvą, žiūrėti dešimt, dvidešimt metų į priekį. Net ir turbulentiniame, kriziniame pasaulyje. Juo labiau — būtent krizės epochoje ilgas žaidimas yra ne tik būtinas, bet ir pati žadanti laimėjimą strategija. Tas, kas yra pasirengęs laukti rezultato, tas, kas rytoj neketina keisti savo įsitikinimų ir tikėjimo simbolio, visada laimės.

Todėl Putinas ir pasakė, kad rusų konservatizmas — tai optimistų konservatizmas. Tų, kas supranta, kad viskas priklauso nuo jo paties pastangų. Ir, žinoma, rusų konservatizmas dar yra jų istorinės patirties pasekmė — juk būtent todėl jų tauta įgijo "kolektyvinį imunitetą" ekstremizmui, kuris sukelia drebėjimus ir socialinius bei politinius žlugimus.

Putinas tai pavadino rusų pranašumu ir dar priminė Nikolajaus Berdiajevo žodžius apie tai, kad "konservatizmas — tai ne tai, kas trukdo eiti aukštyn ir pirmyn, bet tai, kas trukdo eiti atgal ir žemyn, prie chaoso". Prezidentas citavo iš atminties, su išlyga, kad jis gali būti netikslus. Bet jis teisingai pateikė prasmę — o Berdiajevo darbe dar yra ir tokių žodžių:

"Tai neleidžia judėti atgal ir žemyn, į chaotišką tamsą, grįžti į būseną, kuri buvo prieš valstybių ir kultūrų formavimąsi. Konservatizmo prasmė — kliūtyse, kurias jis kelia žvėriškos chaotiškos stichijos apraiškoms žmonių visuomenėse. Ši stichija visada juda žmoguje, ir susijusi su nuodėme...

Konservatyvi pradžia nėra smurtinė pradžia ir neturėtų tokia būti... Joje yra sveika reakcija į smurtą prieš organinę gamtą, prieš bandymą nužudyti gyvybę, kuri nori tęstis.

Konservatyvi pradžia pati savaime nėra priešinga vystymuisi, ji tik reikalauja, kad vystymasis būtų organiškas, kad ateitis ne sunaikintų praeitį, o toliau ją plėtotų. Nelaimingas tos šalies, kurioje nėra sveiko konservatizmo, būdingo pačiai tautai, nėra ištikimybės, nėra ryšio su protėviais, likimas. Nelaimingas tautos, kuri nemėgsta savo istorijos ir nori pradėti ją iš naujo, likimas. Toks nelaimingas mūsų šalies ir mūsų žmonių likimas".

Paskutinė frazė aiški — Berdiajevas parašė tai 1923 metais. Ir po beveik šimto metų rusai įsitikinę, kad jų ateitis jokiu būdu nebus jų praeities sunaikinimas. Tai ir yra už labai didelę kainą atkurtas Rusijos civilizacijos konservatizmas. Sveiko žmogaus konservatizmas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija