"Pažeidžia daugiau nei 100 procentų". COVID-19 DPV išgyvenusio žmogaus istorija

Vyrui, patyrusiam košmarą, tačiau jį įveikusiam, šiuo metu norisi džiaugtis kiekviena diena. Taip pat jis ragina žmones skiepytis

VILNIUS, spalio 23 — Sputnik. "Gaivinimas yra paskutinė kelionė į kapines", — liūdnai sako Leonidas Ponomarjovas. Praėjusių metų pavasarį ir vasarą jis patyrė sunkią COVID-19 formą. Bendras plaučių pažeidimas, du kartus prijungtas prie dirbtinįs plaučių ventiliacijos (DPV). Gydytojai netikėjo, kad jis išgyvens. Iki visiško atsigavimo dar toli, tačiau Leonidas optimistiškai žvelgia į ateitį, jis persikėlė į Maskvos regioną, arčiau gamtos. Jis rado jėgų papasakoti RIA Novosti, kaip pateko į raudonąją zoną, ką matė būdamas dirbtinėje komoje ir kaip sugebėjo iš ten grįžti. Kalbino Tatjana Pičugina.

Pirmoji krizė

Kai Maskvoje buvo paskelbtas karantinas, aš jo griežtai laikiausi — dėvėjau kaukes, daug niekur nevaikščiojau, skalbiau produktus iš parduotuvės. Mane labai nustebino kosulys ir kiti peršalimo simptomai. Gydytojas, matydamas mano blogą savijautą, patarė man atlikti plaučių kompiuterinę tomografiją, davė adresus.

Vėlai vakare važiavau taksi, ten didžiulė eilė. Po kompiuterinės tomografijos sakė: COVID-19, plaučių pažeidimas-25–50 proc. Išrašyti vaistai, antivirusiniai vaistai iš karto. Grįžau namo, mano būklė pablogėjo, naktį iškviečiau greitąją pagalbą, o mane nuvežė į Sechenovo universiteto klinikinė universitetinė ligoninę. Buvo balandžio 29 diena.

Neseniai ligoninėje buvo atidaryta raudona zona. Jie mane vieną paguldė į dviejų lovų patalą. Ryte pamačiau du kaimynus ir dar tris kitoje palatoje. Jie kalbėjo garsiai, tai mane erzino. Aš jiems pasakiau: "Ar bent suprantate, kad esate koronaviruso ligoninėje". Jie: "Ne, mes tiesiog kosime". Man buvo baisiai šalta, atrodė, kad jis sklinda pro atidarytas duris, blogai mąsčiau, negalėjau atsikelti, vos turėjau sąmonę.

Vėlesnius įvykius tada atkūrė mano žinutės "WhatsApp". Antrą valandą po pietų mane perkėlė į dviejų lovų intensyviosios terapijos skyrių. Kosulys jau buvo su kruvinais skrepliais. Mano kaimynas buvo nuvežtas į intensyviosios terapijos skyrių. Paskutinė žinutė: "Manau, kad aš kitas".

Aš miglotai prisimenu, kaip jie mane varė, prašau paskambinti. Girdžiu: "Tada tu paskambinsi". Jie pakelia ragelį. Vėliau slaugytoja man pasakė, kad aš pats nusirengiau, nuėjau miegoti. Buvau intubuotas, prijungtas prie DPV. Tai buvo mano pirmasis atsisiuntimas.

Gegužės 15-ąją man pasidarė lengviau, atsikvėpiau pats. Trachėjos skylė buvo užplombuota, perkėlė į skyrių. Visi džiaugėsi, nes palaikai buvo nuolat išvežami iš reanimacijos skyriaus. Tai paskutinė kelionė, žmonės ten įvažiavo labai sunkios būklės. O gydymo protokolai buvo tik kuriami, tiesą sakant, jie eksperimentavo su mumis.

Ir tada staiga pablogėjo, aš vėl pasinėriau į tamsą. Girdėjau, kaip kažkas sako: "Mažai tikėtina, kad jie jį išgelbės".

Vėl intubavo. Jie buvo nuolat kraunami, aš buvau komos būsenoje, mano protas buvo sutrikęs. Atrodė, kad jis skrido virš Sechenovkos pastato priešais, matė balkonus, saulėtekį, kaip gydytojai ateidavo ir išeidavo. Nenoriu išsamiai aprašyti to, ką mačiau ir girdėjau. Prisimenu, kaip jie kalbėjo apie mane trečiuoju asmeniu. Atrodė, kad šalia manęs guli senutė, ji paprašė slaugytojos: aš tau duosiu auskarus, tik išgelbėk mane. Ji atsakė: laikykis, Zoja, viskas bus gerai. Tada slaugytoja patvirtino, kad taip. Senolė mirė.

Kai išlipau iš "krūvio", bandžiau suimti save į rankas. O štai manyje yra vamzdžiai iš visų pusių. Krisdamas, matyt, susilaužiau alkūnę. Aš stambus, todėl mane surišo.

Aš gulėjau prieš centrinį postą intensyviosios terapijos skyriuje, todėl buvau stebimas visą parą. Lovos numeris 4. "Išvykimo" numeris, taip jie sakė. Sunkiausiems. Visi klausė, ar jis mirė. Ne, jie atsakė, jis gyvas. Aš pasilikau ten.

Manėme, kad antros intubacijos tikrai neišgyvensiu, nes didžiulė širdies, inkstų apkrova visiškai sutriko. Mano draugai primygtinai reikalavo man atlikti hemodializę. Slėgis smarkiai sumažėjo — iki 60/40. Perpylimo metu jie man davė netinkamos kraujo grupės plazmą, prasidėjo sepsis, tada prisijungė bakterinė infekcija. Viską, kas blogiausio yra "covide", aš patyriau.

Reanimacijoje sąmoningas

Turiu vamzdelį trachėjoje, iš jo išeina oras, neveikia raiščiai, negaliu nei kalbėti, nei rėkti. Vamzdelis užsikimšęs. Kad aš neuždusčiau, jie nuolat jį valo, nusausina. Per mėgintuvėlį ateina didelio srauto deguonis (neinvazinė plaučių ventiliacija), jis neišvengiamas, bet man nuo jo šalta, tai kankinimas.

Kitas kankinimas — antibiotikų inhaliacija. Jie uždeda kvėpavimo kaukę, į ją supila ampulės turinį, ir šis mišinys su oru patenka į mane.

Gegužės pabaigoje man buvo dar kartą atlikta kompiuterinė tomografija. Išraše yra įrašas: "pažeidimas sudaro daugiau nei 100% plaučių tūrio", CT-4. Tiesą sakant, tai yra mirtis.

Begalinis užsakymas apima kvėpavimo įrangą. Mano rankos ir kojos neveikia, aš negaliu apsisukti, net neturiu pragulų, bet pūliniai iki kaulų, juos skauda. Maitinamas per vamzdelį nosyje. Nuolatinis "perkėlimas", lašalinės, krešikliai, jie pila į mane, pila viską. Aplink kateteriai, prietaisai.

Jis pradėjo suvokti, pirmasis impulsas buvo bėgti. Aš prašau: "Paleisk, nekankink". Na, eik, jie sako, kur tu eisi. Ir aš pamiršau visus telefonus. Ši būsena yra tik fizinis apvalkalas. Temperatūra yra 39 laipsniai, atėmus 40 kilogramų svorio. Aš visiškai nesuvokiu, kas esu, kur esu. Seselė sakė, kad didelis stebuklas, jog netapau daržove, grįžau.

Prašiau skyriaus vadovo nuimti vamzdelį, kad galėčiau kvėpuoti savarankiškai. Jie man užsandarina skyles, padaro drenažą, išsiurbia tai, kas liko iš mano plaučių. Turiu hidrotoreksą, kai audinys suyra ir virsta skysčiu.

Palaipsniui praktikuoju kvėpavimą, mane jungiasi prie deguonies. Jis išdžiovina burną, lūpos nuolat įtrūksta, esu ištroškęs ir turiu belstis, kad atneštų atsigerti. Didžiausia laimė šioje būsenoje yra tada, kai duodamas vanduo.

Raudonosios zonos intensyviosios terapijos skyrius uždarytas. Visi pervežami. Palatoje esame trys. Kaimynas išvežamas. Tada sužinau, kad jis mirė. Išgyvenusiųjų čia guli nedaug.

Ateina psichologas ir atneša man telefoną, kad galėčiau pasikalbėti su savo šeima. Izoliacija yra labai baisi. Jūs esate izoliuotas nuo pasaulio dvigubu kordonu: raudona zona ir intensyvi priežiūra. Mirtingumo rodiklis yra didelis, atrodo, kad jūsų gyvenimas yra nuvertintas iki minimumo.

Mano eilė birželio 15 dieną, krauna į greitąją. Jie dar nežino, kur juos nuvežti-į UKB-3 ar UKB-4. Pakeliui baigiasi deguonis rezervuare, bet kadangi pats praktikavausi kvėpuoti, aš ten patekau.

Vėl reanimacijoje

Mane nuvežė į intensyviosios terapijos skyrių. Siaubingas sepsis, atliekami tyrimai, infekcijos šaltinis nerastas, ką su manimi daryti, neaišku. Aš bijau, bet tai pirmas kartas, kai užmiegu su savo, o ne dirbtiniu miegu. Pagaliau pakankamai išsimiegu. Aš nusiraminu, aš atsigaunu.

Aš pabudęs ir matau išeinančius žmones. Jie drenuoja mano plaučius, pumpuoja didžiulį kiekį geltono skysčio. Į tai neįmanoma pažvelgti, nėra plaučių. Bet aš gyvas!

Prašau vadovo sumažinti mano deguonies krūvį, kad galėčiau priprasti kvėpuoti savarankiškai. Jis leidžia, bet lėtai, sako: nepasiduok, rizikuoji pamiršti, kad nusilpai, prasideda hipoksija ir naktį nepabusi.

Esu be galo dėkingas gydytojams, kad išgelbėjo mane iš tokios būsenos, už tai, kad mane pastatė ant kojų. Visa komanda yra tikri profesionalai. Netoliese mano senelis, kuriam 86 metai, buvo išgydytas nuo COVID. Visi buvo laimingi, kai jį perkėlė į reabilitacijos centrą.

Gydytojai kiekvieną dieną mato mirtį. Mane priėmė pas 40 metų vyrą. Vakarienės metu jie atneša man maistą į lovą. Jis pats sėdi, valgo, kalba. Žodžiu, po kelių valandų jis prisipūtė kaip kamuolys — tai pneumotoreksas, kai krūtinėje susikaupia oras. Jie nieko negali padaryti, jis miršta. Visas "Covid" siaubas yra tas, kad pablogėjimas įvyksta žaibo greičiu.

Kai mane paėmė iš ligoninės, visi mane pamatė. Pasakiau seselei, kad ją surasiu, ir radau. Ir ten jie pametė mano pėdsakus, manė, kad jis mirė. Ji prašo: padaryk nuotrauką, kitaip jie nepatikės.

Pakeliui į atsigavimą

Esu perkeltas iš intensyviosios terapijos skyriaus į skyrių. Aš vis dar nevaikštau, be deguonies mano prisotinimas sumažėja iki 76 procentų, mano kūnas yra visiškai sunaikintas. Bet aš prašau grįžti namo ir birželio 30 dieną mane išrašė.

Draugai užssakė transportavimą, nupirko deguonies balionus, vaikštynes ​​ir viską, ko reikia. Negaliu ilgai sėdėti vietoje, bet kiekvieną savaitę jaučiu pagerėjimą, ne veltui sakoma, kad savos sienos gydo.

Praėjus mėnesiui po ligos, prasideda krizė, vadinama postcovidu. Bet aš suprantu, iš kur atėjau, ir į visus šiuos sunkumus žiūriu optimistiškai, džiaugiuosi kiekviena diena, saule. Nes ten, kur aš buvau, nėra nieko, yra begalybė, kitas pasaulis, nuolatinis dvigubų juodų paketų srautas. Geriau gyventi taip, kaip yra dabar. Alkūnė užgijo, galūnių jautrumas dar neatsigavo, bet žinau, kad laikui bėgant tai, kaip ir visa kita, normalizuosis.

Du kartus pasidariau kompiuterinę tomografiją ir du kartus iškvietė greitąją pagalbą, nes plaučiai buvo blogi. Tai priklauso nuo to, kas yra blogai. Maždaug 100 procentų ar palyginti su įprastu? Aš kvėpuoju savarankiškai, man patinka karaoke, aš jau dainuoju, nors negaliu ilgai išlaikyti garso, nes sumažėjo mano plaučių tūris.

Esu nekilnojamojo turto valdytojas, nors studijavau Maskvos valstybiniame universitete, taikomąją matematiką. Taip susiklostė gyvenimas. Tris metus tarnavo kariniame jūrų laivyne. Rūkyta. Gydytojai privačiai, žinoma, sako, gal tai išgelbėjo, sako, plaučius, paveiktus nikotino, virusas nesugebėjo galutinai sunaikinti. Na, dabar aš neturiu ką rūkyti, mečiau, vedu sveiką gyvenimo būdą.

Persikėlus iš Maskvos į Maskvos sritį, čia gaivus oras, mankšta, daugiau šansų išvengti kitos koronaviruso bangos. Virusas niekur nedingo, o veiksmingo gydymo dar nėra. Tai didelė loterija, ar tu išgyvensi, ar ne. Visa tai išgyvenau, niekam to nelinkėčiau.

Mediciniškai atsisakiau skiepų, nes sirgau sunkiu COVID. Bet visiems sakau: skiepykitės. Vakcina yra maža viruso dalis, kurią organizmas pažįsta, kad susitikęs su tikru virusu galėtų pasakyti: aš tave jau kažkur mačiau ir nebijau. Nes jei jis su tuo nesusidūrė, jis pradės citokinų audrą — organizmo gynybinę reakciją. Aš tai paaiškinu taip: norėdamas apsaugoti žmogų kaip rūšį, o ne išlaikyti virusą populiacijoje, organizmas žudo pats save.

Apie daug ką nepasakoju. Pavyzdžiui, apie trombozę. Visas kūnas tampa panašus į plastiliną, jūs jį išspaudžiate, bet jis negrįžta į pradinę būseną. Tu nesi gyvas — miręs. Apie gydytojus skafandruose. Kai prabudau, pradėjau juos atskirti pagal juosteles. Mėlyna — jaunesnysis personalas, geltona — vyresnysis, vadovas turi specialų kostiumą. Jie suleidžia tris poras guminių pirštinių, įdeda lašintuvus, kateterius, atlieka tracheostomiją. Stengiausi nežiūrėti, tai baisus vaizdas.

Esu dėkingas savo palaikymo grupei, draugams karaoke, kurie padėjo visus du mėnesius. Jie susivienijo pokalbyje, visą parą organizavo budėjimą, rinko lėšas trūkstamiems vaistams (jų reikėjo tikrai retų) ir pristatė. Ačiū.

Aš vis dar matau kardiologą preš akis, širdies problemos, inkstai neveikia, aš geriu 15 tablečių per dieną. Po to, kas nutiko man, aš tiesiog noriu gyventi, grožėtis saule, lietaus lašais, džiaugtis kiekviena Dievo duota diena.