Ukraina ketina atimti iš Rusijos tai kas svarbiausia

Šiuolaikinės Ukrainos pasaulio ideologiniame ir politiniame paveiksle ypač populiarios dvi glaudžiai susijusios sąvokos. Pirmoji susijusi su būtinybe "susirinkti ukrainiečių žemes" – tai Krasnodaro sritis, Belgorodo, Voronežo ir Kursko sritis

Antroji teigia, kad reikia pakeisti pačios šalies pavadinimą į Rusia-Ukraina, rašo RIA Novosti autorė Irina Alksnis.

Neseniai šią mintį vėl išsakė vienas Kijevo rašytojas ir filosofas. Tą patį vasaros pabaigoje pasakė ir visas prezidento kanceliarijos vadovo Aleksejaus Arestovičiaus patarėjas. Beje, spalį jis pasiūlė ukrainiečių kalbą vadinti "Rusios kalba".

Na, o prieš kelis mėnesius tema "Maskvėnai pavogė iš ukrainiečių kalbą, stačiatikių tikėjimą, šalies pavadinimą, o dabar atėjo laikas mums visa tai grąžinti“ pasisakė dar vienas Ukrainos politologas ir ekspertas (ekonomikos mokslų kandidatas ir Nacionalinės vadybos akademijos profesorius).

Visa tai, žinoma, atrodo labai juokingai, bet jei pažvelgsime į reikalo esmę, tai yra tam tikra pinigų suma. Graikija jau ketvirtį amžiaus naudojo visus savo turimus svertus, reikalaudama pakeisti kaimyninės šalies pavadinimą – ir beveik prieš trejus metus savo tikslą pasiekė. Dabar yra Šiaurės Makedonija, ne tik Makedonija.

Istorija ir pavadinimas turi savo galią, todėl posakis: "kaip laivą pavadinsi, taip jis ir plauks" gimė ne šiaip sau. O Ukrainai – tiksliau, moderniai Ukrainos valstybei – čia nepasisekė visais atžvilgiais. Kijevas, buvusi Senovės Rusios sostinė, širdis ir "atrama", beveik prieš tūkstantį metų pateko į valstybės ir politinį nuosmukį. O mongolų invazija nusiaubė pietvakarių Rusią, nustūmusi ją iš svarbiausio Rusijos civilizacijos centro į pakraščius.

Dėl to po šimtmečius trukusios itin audringos istorijos šiai teritorijai buvo suteikti visai kiti pavadinimai – Mažoji Rusija, Novorosija, galų gale – Ukraina. Tačiau visos jos pabrėžia periferiškumą ir subordinaciją Rusijos atžvilgiu, todėl yra įžeidžiamai netinkamos valstybės formavimuisi, kokia yra šiuolaikinė Ukraina.

Ukrainos ideologai rado išeitį iš šios aklavietės, net savaip šmaikštų. Tiesą sakant, paskutiniai tūkstantis metų ištrinami iš šalies istorijos ir tampa tamsiu nesibaigiančių sunkumų, genocido, kolonijinės priklausomybės ir Ukrainos valstybinio istorinio paveldo pasisavinimo Rusijai laikotarpiu.

O norėdama įveikti šimtmečius trukusią nuosmukio erą, susigrąžinti savitumą, Ukraina atsigręžia į senovės Kijevo klestėjimo ir suverenios didybės laikotarpį. Norėdami išspręsti šią problemą, turite pervardyti, primindami visiems, iš kur ji atsirado. Na, ir atkurti tuometinių Ukrainos sienų ("rusiškų" kraštų prasme) teritorinį vientisumą – kaip jie įsivaizduojami Kijeve. Nepaisant akivaizdaus absurdo, šis planas nėra toks kvailas.

Istorija visada buvo ir tebėra giliai ideologizuotas mokslas, o žmonija neatliko jokių politinių eksperimentų, susijusių su jos panaudojimu. Pakanka prisiminti, kad didžioji praėjusio šimtmečio Rusijos visuomenė buvo užauginta komunistinės ideologijos rėmuose, įskaitant istorijos sritį. Dabar Vakaruose kritinė rasinė teorija agresyviai kovoja dėl dominavimo viešajame ir akademiniame lauke ir turi daug sėkmės šansų.

Taigi ne, Kijevo problema nėra svajonė įsitvirtinti pasauliniu lygiu kaip pagrindiniam, tiksliau, vieninteliam Senovės Rusios paveldėtojui. Iš principo bet kokios svajonės gali išsipildyti, jei tam dedame kryptingas pastangas, ir čia telkiasi neįveikiamos kliūtys Ukrainai.

Kaip gerai mūsų pietvakarių kaimynei sekasi kūrybinės idėjos, lygiai taip pat blogai su realiu jų vertimo darbu. Štai kodėl Rusija, savo dabartinį statusą įgijusi per ilgus šimtmečius trukusių sunkiausių išbandymų ir kovos už savo išlikimą, į kaimynų ideologinius ir kūrybinius tyrinėjimus žiūri šiek tiek suglumusi. O bet kuriam Kijevo jėgos ekspansionistui ji gali gūžčioti pečiais ir atsakyti sakramentine fraze: "Ateik ir pasiimk".

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.