"Mirsime, bet neišeisime": apie ką kalba migrantai prie Lenkijos sienos

Trečios dienos pabaigoje pabėgėlių palapinių stovykla išaugo maždaug pusantro karto, dabar čia gausu ne tik kurdų iš Irako, bet ir migrantų iš Sirijos, Afganistano, Afrikos

VILNIUS, lapkričio 11 — Sputnik. Trečią dieną prie Lenkijos sienos esančios migrantų palapinių stovyklos gyventojai pradėjo kalbėti apie problemas, apie tai ar lengva jiems gyventi lauke, kaip ir kodėl jie atsidūrė neutralioje zonoje prie spygliuotos vielos.

Kuo trečiadienį, lapkričio 10 dieną, gyveno pabėgėlių stovykloje ir apie ką kalbėjo nelegalūs migrantai rašo Sputnik Baltarusija korespondentė Ina Grišuk, kuri tris dienas praleido Baltarusijos ir Lenkijos pasienio teritorijoje.

Atsirado maisto ir vandens

Trečiadienio rytas pabėgėlių stovykloje nebuvo toks liūdnas kaip prieš tai. Stovykloje atsirado geriamojo vandens šaltinis, kurio pristatymą organizavo Baltarusijos pusė. Žmonės užsipildė butelius, galėjo apsiprausti ir išsivalyti dantis. Migrantai pasiruošė arbatos ir sėdėjo su plastikiniais puodeliais prie laužų. Dauguma jų neturi puodų ar metalinių indų. Daugelis žmonių šildo vandenį plastikiniuose buteliuose – laiko juos virš ugnies.

Pirmoje dienos pusėje humanitarinė pagalba turėjo atvykti su maistu ir šiltais drabužiais iš Baltarusijos parlamento ir Raudonojo kryžiaus atstovų. Tačiau prieš jiems atvykstant stovykloje jau buvo maisto. Migrantai nešėsi duoną, dešrą, prie palapinių stovėjo dėžės su baltarusiškais varškės sūreliais, kartoninės dėžės su vištienos dešrelėmis. Stovyklos gyventojai kepė dešreles ant laužo.

Paklausus, iš kur gavo maisto, atsakė: "Naktį Baltarusijos policija perdavė". Taip jie vadina žmones su uniformomis – pasieniečius, kariškius, kurie saugo migrantų stovyklą.

Kaip dalino humanitarine pagalbą

Arčiau pietų į stovyklą atkeliavo žadėtasis humanitarinis krovinys. Pagrindinis klausimas, kurį svarstė humanitarinės pagalbos organizatoriai, – kaip jį padalyti dideliam skaičiui žmonių, kad nekiltų suirutė.

Migrantas, gerai mokantis anglų kalbą, pateikė palapinių stovyklos aktyvistų pasiūlymą. Jis liepė žmonėms patiems prieiti ir pasakyti, ko jiems reikia, ir jiems tai būtų išdalinta, pagal galimybes. Tačiau šis variantas buvo per sudėtingas, dalinimas galėjo užtrukti ilgai.

Galų gale trijuose taškuose prisiparkavo trys mikroautobusai. Kiekviename automobilyje buvo maisto – vištienos dešrelių, jautienos troškinio, pieno, duonos, bandelių, obuolių, šiek tiek šiltų drabužių. Pabėgėliai būriavosi prie mašinos, pagrindinė jų užduotis buvo bent kažką gauti, būriavimąsi koordinavo kariškių uniforma vilkintys žmonės.

Maistą dalinti bandė į rankas, tam tikru metu, norėdami sumažinti minios antplūdį, į ištiestas migrantų rankas ėmė mėtyti obuolius ir duoną.

"Neteisingai jie daro. Jūs žurnalistė, pasakykite jiems. Stovykloje daug mažų vaikų, jiems pirmiausia reikia duoti pieno. O čia duoda tiems, kurie pirmieji priėjo", – sakė migrantas vyras.

Prie mikroautobuso priėjo moteris, kuri bijojo žengti į minią, prašė padėti gauti šiltų drabužių.

"Pas mane sergantis mažylis, mes šąlame. Gal turite pirštines, antklodę?" – kreipėsi ji į vieną iš humanitarinės pagalbos organizatorių.

Kai automobilyje pradėjo trūkti maisto, priėjo dar viena migrantė. "Gal šiame automobilyje yra pieno? Man neužteko, aš su vaikais, padėkite", – prašė moteris.

Daugelis manė, kad siena su Lenkija yra atidaryta

Tuo tarpu migrantai vyrai kalbėjo apie tai, kaip ir kodėl jie atsidūrė palapinių miestelyje. Visų istorijos panašios – sakė, kad nori išvykti į Vokietiją ar Šiaurės Europos šalis, ten gauti pabėgėlio statusą. Jie nenori likti Lenkijoje ir juo labiau Baltarusijoje.

"Kai čia vykome, galvojome, kad tuoj pateksime į Lenkiją ir vyksime toliau į Vokietiją. Atėjome, o čia spygliuota tvora ir lenkų kariškiai. Negalvojome, kad teks gyventi čia – pasienyje esančiame miške", – sakė vienas iš migrantų, paaiškindamas, kodėl niekas iš esančių stovykloje nepasiėmė maisto ir vandens atsargų.

Migrantai papasakojo, kiek sumokėjo, kad atvyktų iš Irako į Baltarusiją. Dauguma minėjo tris ar keturis tūkstančius dolerių vienam asmeniui. Į ją įėjo trumpalaikės turistinės vizos kaina, lėktuvo bilietas į Minską, nakvynė savaitei viešbutyje.

Už kelionę iki sienos reikėjo mokėti papildomai. Daugelis atvažiavo taksi. Vienas migrantas pasakojo, kad taksi iš Minsko į Bruzgi kaimą sudarė apie 250 kilometrų – jų grupė sumokėjo 200 dolerių.

Bilietas į vieną pusę

"Mokėjau keturis tūkstančius dolerių už žmogų, pas mane čia septyni žmonės. Irake pardaviau viską – būstą, automobilį, kad atvažiuočiau čia. Negaliu grįžti. Sakykite, ką man daryti?", – kreipėsi vyras.

Anot palapinių miestelio gyventojų, 3-4 tūkstančiai dolerių kurdams iš Irako – labai dideli pinigai. Daugelis jų turi tik mokyklinį išsilavinimą, po mokyklos iškart eina dirbti, mėgina išmaitinti šeimą.

"Tėvynėje dirbau viešbutyje, atlyginimas siekė 300 dolerių, šių pinigų užtenka tik maistui. Tai labai mažai. Turiu didelę šeimą – tėvai, broliai ir seserys. Atvažiavau vienas, sumokėjau 4 tūkst. dolerių, mano šeima irgi nori, bet neturi pinigų", – dalijosi kitas migrantas.

Visi aiškina, kad nenori grįžti į Iraką ir dėl kitų priežasčių – ten pavojinga, diktatoriškas režimas, juos gali nužudyti.

"Grįžti į tėvynę negalime. Lauksime, kol mus praleis per šią tvorą. Esame pasiruošę čia mirti, kelio atgal neturime, nėra pinigų grįžti, nėra galimybės ten gyventi", – paaiškino migrantas.

Vaikams reikia gydytojo ir vaistų

Moteris Sputnik žurnalistei parodė vaistų, kurių ieškojo mažam vaikui, pakuotę. Sakė, kad jam metukai, jis serga, o tabletės baigėsi. Kur gauti – nežino.

Vienos Gardino vaistinės vaistininkė, pasižiūrėjusi į vaisto pavadinimą, paaiškino, kad tai stiprus priešuždegiminis preparatas, kuris parduodamas tik su gydytojo receptu, nes turi daug šalutinių poveikių.

"Jei mažylis stipriai peršalo, būtina jį parodyti gydytojui, greičiausiai, reikia pradėti gerti antibiotikus. Kokio antibiotiko vaikui reikia, gali nuspręsti tik pediatras", – aiškino vaistinėje.

Kiti migrantai taip pat teigė, kad stovykloje yra sergančių vaikų. Suaugusieji pasakojo, kad jiems taip pat šalta, jiems sunku nuolat kvėpuoti laužų dūmais, daug kam skauda gerklę, sutriko kvėpavimas.

Nauji migrantai: pėsčiomis iš Bresto ėjo penkias dienas

Trečiadienį į stovyklavietę atvyko dar daugiau migrantų. Buvo dvi bangos. Pirmoji grupė – apie 300 ar 400 žmonių – atvyko po pietų. Antroji – į vakarą. Jų taip pat buvo 300–400.

Nauji pabėgėliai taip pat atvyko su didelėmis kuprinėmis, kai kurie su palapinėmis. Buvo vyrų, moterų ir vaikų. Išsiplėtė migrantų geografija – atvyko pabėgėliai iš Irako, Afganistano, Sirijos, Afrikos.

Jauni tamsiaodžiai vaikinai papasakojo, kad atvyko iš Ugandos, kelionė į Baltarusiją jiems kainavo 4500 dolerių. Jie turi Baltarusijos turistinę vizą. Iš Afrikos į Minską skrido per Maskvą, iš Minsko į stovyklą važiavo taksi.

Kita migrantų grupė iš Irako teigė, kad į Minską atskrido iš Dubajaus, o į Baltarusiją atvyko maždaug prieš dešimt dienų. Jie taip pat turi Baltarusijos turistinę vizą. Šiems vaikinams pasisekė mažiau. Iš Minsko jie išvyko į Brestą. Ir kai jie sužinojo apie palapinių stovyklą prie Gardino, persikėlė čia. Pinigų taksi nebeturėjo, tad per penkias dienas nuėjo daugiau nei 200 kilometrų.

Nauja migrantų grupė taip pat apsigyveno siauroje, maždaug 15 metrų pločio linijoje, palei spygliuotos vielos tvorą. Siaura neutralios linijos atkarpa pailgėjo maždaug pusantro karto. Baltarusijos pusė sustiprino stovyklos apsaugą. Lenkai taip pat padidino karių ir karinės technikos skaičių. Prie spygliuotos tvoros išsirikiavo lenkų kareiviai. Atvažiavo kelios šarvuotos mašinos su kulkosvaidžiais ant stogo. Trečią dieną Lenkijos pusėje stovi vandens patranka, daug policijos mašinų, virš teritorijos skraido sraigtasparniai.