Netikėtas Dostojevskis — kandus satyrikas ir detektyvų autorius

Visas pasaulis švenčia bene garsiausio ir populiariausio rusų rašytojo Dostojevskio 200 metų jubiliejų

VILNIUS, lapkričio 11 — Sputnik. Šiandien Fiodoras Michailovičius yra aktualesnis nei bet kada. Ne tiek kaip moralizuotojas, kiek kaip kandus satyrikas ir pagrindinis XIX amžiaus detektyvų rašytojas, rašo RIA Novosti autorius Pavelas Surkovas.

Mokslininkai ir publicistai, atskleisdami Dostojevskio įvaizdį, gana dažnai sutelkia dėmesį į moralinę ir socialinę jo kūrybos pusę. Ir čia, atrodo, nieko neatimsi ir nepridėsi: praktiškai visas Fiodoro Michailovičiaus filosofines potekstes iki galo atskleidžia literatūros kritika.

Tačiau beletristinė — o kartais ir satyrinė — pusė buvo palikta profesionaliems tyrimams. Tuo tarpu rašytojo fenomenas, tame tarpe jo pripažinimas visame pasaulyje (Dostojevskis yra vienas verčiamiausių ir atitinkamai skaitomiausių rusų klasikų), daugiausia paremtas jo kūrinių siužetu.

Fiodoras Michailovičius tai puikiai suprato, romanams pasirinkęs vieną populiariausių ir iki šių dienų literatūrinių formų. Juk pasižiūrėjus, dauguma jo kūrinių iš esmės yra jaudinančio siužeto detektyvinės istorijos.

Štai "Nusikaltimas ir bausmė" — ne tik detektyvas, o pasakojimas apie tyrimą ir atgailą, galimybė į situaciją pažvelgti nusikaltėlio akimis: autorius iš tikrųjų įdeda mus į jo mintis. Ir tai dar gerokai prieš pasirodant Agatos Kristi "Rodžerio Akroido žmogžudystė" — pirmasis detektyvas, parašytas nusikaltimą įvykdžiusio asmens vardu. Kita vertus, Dostojevskis vien dėl savo literatūrinio talento sukuria ir tokį vaizdingą tekstą, kad mes ne tik suprantame Raskolnikovo motyvaciją, bet ir galime apsiprasti su jo specifiniu jusliniu pasauliu.

Tatjana Bedova (kairėje) Sonečkos vaidmenyje ir Georgijus Taratorkinas (dešinėje) Raskolnikovo vaidmenyje "Nusikaltimas ir bausmė" filmavimo aikštelėje

© Sputnik / РИА Новости

Lygiai taip pat ir su kitais romanais: "Idiotas" — tai detektyvinė istorija, kurioje matome, kaip žudikas Rogožinas priartėja prie nusikaltimo, kaip įvykių virtinė priveda prie negrįžtamo taško. "Demonai" yra tiesiog neįtikėtinai griežtai susuktas pasakojimas apie teroristinę grupuotę. "Broliai Karamazovai" — tobulai pritaikytas kriminalistinis detektyvas, kuriame kiekvienas veikėjas turi savo tėvo nužudymo motyvą.

Žinoma, patyręs literatūros kritikas gali apkaltinti šį požiūrį paviršutiniškumu, kai moralinius ir filosofinius kūrinio aspektus paryškinti siužetu.

Bet skaitytojas seka pirmiausia siužetą, autoriaus mąstymo gelmė jam atsiskleidžia pamažu. O Dostojevskio, kaip siužeto kūrėjo, meistriškumu nė kiek neabejojama.

Jis pats tai puikiai suprato ir kartais savo darbuose nuspręsdavo susilyginti su oponentais. Čia pasirodė visiškai nepažįstamas Dostojevskis: kandus satyrikas, neįtikėtinai aštrialiežuvis, bet tuo pat metu ne mažiau gilus.

Pavyzdžiui, "Krokodilas" yra šauni ir juokinga istorija. Apie tai, kaip smulkus valdininkas nuėjo į žvėryną, ten suerzino roplį, o jis paėmė ir jį prarijo. Dėl to herojus transliuoja iš gyvūno burnos — jam ten patogu, šilta ir gera.

Fiodoro Dostojevskio portreto reprodukcija

© Sputnik / А. Свердлов

Valdžia įtaria: na, kaip jis pasislėpė krokodilo viduje nuo kažkokių, neduok Dieve, liberalių polinkių? Tokio pareigūno — lieso, kandaus ir nešiojančio akinius — įvaizdyje amžininkai, žinoma, įžvelgė piktą Černyševskio parodiją. Dostojevskis savo "Rašytojo dienoraštyje" gynėsi nuo kaltinimų, tikindamas, kad jokios konkrečios asmenybės neturėjo galvoje.

Ir čia verta patikėti klasiku — žinoma, tai ne konkretaus Černyševskio įvaizdis, o veikiau kolektyvinis. Gana smulkmeniškas vakarietis, neturintis harmonijos mąstant apie realų pasaulį. Štai kodėl jam jauku krokodilo viduje.

Dėl to jis priims bet kokį egzistavimą. Ir net suvirškintas roplio išeis sveikas ir palyginti nepažeistas. Ir vėl jis pradės visus įtikinėti, kad žino, kaip viskas turėtų būti išdėstyta realybėje.

Jurijus Tynianovas taip pat rado Dostojevskio Gogolio parodiją, be to, vėlesniais laikais "Ištraukos iš susirašinėjimo su draugais", darant prielaidą, kad Dostojevskis savo didįjį pirmtaką parodė Fomos Opiskino įvaizdyje.

Savotiškas "literatūrinis žmogus su pretenzijomis", kuris skaito istorijos paskaitas ir svajojantis, kaip į jas susirinks "trisdešimt tūkstančių žmonių" (vėl Chlestakovo melo parodija).

"Kolektyvinis moralizuotojas" — dar vienas Dostojevskio kritikuojamas įvaizdis. Tai, kad kai kurie jame mato velionio Gogolio bruožus, daro tai ne be reikalo.

Fiodoro Dostojevskio portreto reprodukcija

© Sputnik / Алексей Свердлов

Arba rašytojas Karmazinovas "Demonuose" — čia satyra beveik tiesmuka. Jis skaito savo istoriją "Merci", kurioje gausu gamtos aprašymų, pirmosios meilės prisiminimų, įvairių užsienio kompozitorių pavardžių. Nenuostabu, kad daugelis mato šį herojų kaip karikatūrą į Ivaną Turgenevą, su kuriuo Dostojevskio santykiai buvo nelengvi.

Išoriškai jie elgėsi nepaprastai korektiškai (Ivanas Sergejevičius kartą net davė pralaimėtojui Dostojevskiui pinigų į kreditą — Fiodoras Michailovičius grąžino juos labai vėluodamas). Kartais rašytojai apsikeisdavo pašaipomis: arba Turgenevas parašydavo Dostojevskiui epigramą, tada Dostojevskis sukritikavo "Dūmą". Tačiau perskaitęs "Demonus", Turgenevas pasipiktino: Karmazinove jis pamatė savo karikatūrą. Ir čia net formalus susitaikymas buvo neįmanomas, nors Dostojevskis bandė pagerinti santykius.

Spektaklis "Nusikaltimas ir bausmė" pagal Fiodoro Dostojevskio romaną

© Sputnik / Анатолий Гаранин

Ir visi šie Fiodoro Dostojevskio biografijos elementai, kurie kartais nepaminėti "paradinėse" studijose, atskleidžia mums daug gilesnį ir ryškesnį klasiko įvaizdį. Jis pasirodo ne kaip bronzinis moralizuotojas, o kaip refleksinis, šviesus, aštriems dialogams pasiruošęs rašytojas, turintis neįtikėtiną siužetinę galią.

Ir kaip tik tas, kad daugeliui amžininkų jis atrodė nepatogus, dviprasmiškas, prieštaringas ir byloja apie nesenstantį jo aktualumą. Tai reiškia, kad yra jo kūrybos klodai, kurie dar laukia ir naujo tyrinėtojo, ir skaitytojų dėmesio — ir atitinkamai supratimo.

Dostojevskio kūriniuose šiandien turime ką atrasti ir net galime su juo ginčytis. Jis pats bet kokiu atveju buvo tam pasiruošęs ir nevengė kritinių išpuolių. Be to, jis galėjo juos tiesiogiai atspindėti kūrinio tekste. Siužeto meistras, ką dar pasakysi!

Rusų rašytojo Fiodoro Michailovičiaus Dostojevskio romano "Nusikaltimas ir bausmė" rankraščiai

© Sputnik / Михаил Филимонов