Baltarusija gali atjungti Lenkiją

Jau porą savaičių Baltarusija atkakliai atsisako palikti pagrindinius pasaulio laikraščių puslapius. Vien per pastarąsias 24 valandas mūsų kaimynas tapo ištisos Vakarų pasaulio požiūriu nerimą keliančių naujienų virtinės priežastimi

Visų pirma, visi vienbalsiai įsitikinę, kad Minskas vakar tyčia apribojo tiekimą naftotiekiu "Družba", rašo RIA Novosti autorius Sergejus Savčukas.

Remiantis "Gomeltransneft" atstovaujamos Baltarusijos pusės pareiškimu, naftotiekyje atliekami planiniai remonto darbai, kurie turėtų būti baigti per artimiausias tris dienas. Tiesą sakant, abipusio priešiškumo ir tarpvalstybinės geopolitinės tvoros švytuoklė sustingo viduryje, laukdama kitų ėjimų šiame keistame žaidime su daugybe nežinomųjų, kuriame dalyvauja ne tik Lenkija.

Visų pirma, ne paslaptis, kad Baltarusija yra svarbi naftos produktų ir anglies, visų pirma, rusiškos kilmės, tiekėja Ukrainai. Tačiau pernai Kijevo radikalios prieš Minską nukreiptos retorikos fone situacija pasikeitė.

Vos prieš porą dienų nepastebimai pasklido žinia, kad Kremenčugo naftos perdirbimo įmonė "Ukrtatnafta" sustabdė naftos produktų gabenimą. Oficialioje versijoje rašoma, kad kalta kažkokia avarija pirminiame naftos perdirbimo padalinyje, tačiau neoficialūs šaltiniai teigia, kad taip nutiko dėl žaliavų tiekimo iš Baltarusijos nutraukimo. Pastebėtina, kad jie sistemingai pradėjo kristi nuo vasaros pradžios, tai yra, pažodžiui, praėjus mėnesiui po skandalo dėl lėktuvo, kuriame buvo Baltarusijos opozicijos tinklaraštininkas, nusileidimo Minske ir po to kilusios politinės isterijos, kurioje Ukrainos valdžia aktyviai dalyvavo.

Jei pernai Ukraina į šildymo sezoną įžengė be rimtų problemų, tai šių metų rugpjūčio pabaigoje vietos Energetikos ministerija pradėjo skambinti pavojaus varpais: šalyje yra kritiškai mažos anglies atsargos. Oficialiai šalis per dešimt šių metų mėnesių iš Rusijos nupirko šešiolika milijonų tonų anglies, tai yra 15 procentų daugiau nei metais anksčiau.

Maskva iš tiekimo uždirbo daugiau nei milijardą dolerių. Tuo tarpu dabartinę kuro situaciją Ukrainos šiluminėse elektrinėse galima apibūdinti tik vienu žodžiu. Katastrofa. Oficialusis Kijevas mirtinai tyli ir kaltų asmenų neįvardija, tačiau kyla rimtų įtarimų, kad vienas pagrindinių veiksnių buvo Baltarusijos tiekimo kanalo uždarymas. Primename, kad, pavyzdžiui, pagal 2018 metų rezultatus, anglies eksportas iš Baltarusijos į Ukrainą išaugo beveik tūkstantį kartų ir siekė beveik 800 tūkst. tonų.

Palyginimui: dabar Kijevas bando gelbėtis skubiai nupirkdamas apie pusę milijono tonų. Kol Ukrainos valdžia su Lukašenka elgėsi civilizuotai, Ukrainoje anglies netrūko. Keistas sutapimas. Dar sunkesnė, bet visiškai panašiu rezultatu išsivystė epopėja su baltarusiškos elektros pirkimu. Lenkija ir Lietuva gąsdino gyventojus kiekviename žingsnyje "antruoju Černobyliu", kuris įvyks "jau rytoj", o Ukrainos Aukščiausioji Rada negalėjo apsispręsti, ar reikia srautų iš Baltarusijos, tame tarpe BelAE produktų, ar ne.

Vien per pastarąjį pusmetį Ukrainos parlamentas tris kartus uždraudė, o paskui panaikino draudimą importuoti baltarusišką elektros energiją. Kito keisto sutapimo dėka būtent dabar, pirmą kartą per dvidešimt metų, sostinės meras Kličko perspėjo Kijevo gyventojus apie galimus elektros energijos tiekimo sutrikimus.

Ukrainos gamybos struktūroje anglis sudaro daugiau nei 30 procentų elektros gamybos (22 gigavatai) ir absoliučią šilumos gamybos dalį. Vėlgi, yra loginis nenuoseklumas. Kijevo miesto administracija neseniai pranešė, kad daugiau nei 70 procentų sostinės namų ūkių yra prijungti prie šilumos tiekimo, tai yra, tam yra resursų, tačiau elektros nereikia. Ir tai nepaisant to, kad Vladimiro Zelenskio įsakymu buvo pradėti eksploatuoti papildomi pajėgumai dviejose Ukrainos atominėse elektrinėse. Kijeve nepastatyta nei viena milžiniška gamykla, miesto gyventojų skaičius nepaaugo keliais milijonais, bet elektros staiga pradėjo neužtekti.

Tarkime, kad prieš mus yra dar vienas nepastebimas Minsko žingsnis. Kaip tapo žinoma, Baltarusija nuo šiandien nutraukė elektros energijos tiekimą Ukrainai. Tada pastaroji, siekdama išvengti masinių elektros energijos tiekimo sutrikimų, paprašė Slovakijos skubios pagalbos. Tačiau grįžkime į Lenkiją. Daugiau nei metus Varšuva iš visų jėgų, negailėdama išlaidų, siūbavo liepsnojančią Maidano švytuoklę Baltarusijoje. Tuo tarpu pati Lenkija jaučia energijos išteklių trūkumą. Devyni milijardai kubinių metrų gamtinių dujų (sunaudota 21,6) ten atkeliauja iš Rusijos tranzitu per Baltarusiją. Todėl, kai situacija su migrantais pasienyje pasiekė kulminaciją ir Varšuva pareikalavo iš pasaulio bendruomenės Minskui įvesti griežčiausias sankcijas, Aleksandras Lukašenka be jokių abejonių pagrasino nutraukti dujų tiekimą Jamalo-Europos dujotiekiu.

Bendras valstybės energijos deficitas Lenkijoje yra toks, kad, suvartojant 165 teravatvalandes, dešimtadalį (17,3 teravatvalandžių) lenkai perka užsienyje. Pagrindinės elektros tiekėjos yra Vokietija ir Švedija, bet kadangi, pavyzdžiui, Augustavo ir Palenkės vaivadijose nėra net nei vienos anglimi kūrenamos elektrinės, Varšuva derasi su vengrais. Idėjos esmė – kartu su Budapeštu investuoti į Kaliningrado atominės elektrinės užbaigimą ir išpirkti visą ten pagamintą elektrą.

Kol kas viskas yra derybų stadijoje, tačiau atsižvelgiant į atvirai rusofobišką Lenkijos poziciją, tai atrodo, švelniai tariant, dviveidiškai. Matome, kad šalys, kurios dabar dėl pasienio krizės kabina ant Minsko visus šunis, nedvejodamos perka iš baltarusių elektrą, anglį, žalią naftą ir, esant menkiausiam išteklių pasiūlos svyravimui, kelia visuotinį triukšmą. Kaip sakoma, priešiškumas yra viena, o savi interesai – visai kas kita.

Pasienio neramumai Baltarusijos miškuose neketina baigtis, kaip ir nereikėtų tikėtis, kad retorika Minsko atžvilgiu bus sušvelninta, net jei ji bus sėkmingai užbaigta. Galbūt visa tai, kas išdėstyta aukščiau, tėra atsitiktinių sutapimų serija, o gal prieš mus atsiskleidžia ta pati hibridinių šachmatų partija, kai laukus gniuždo ne tankų pulkų vikšrai, bet tuo pačiu kovos intensyvumas ne mažesnis.