Okos aukštupyje buvo rastas Romos imperijos saulėlydžio laikų lobis

Moneta su Konstanto portretu, nukaldinta 347-348 m. Nukaldinimo vietos nustatyti vis dar neįmanoma. Averse – imperatoriaus biustas profilyje, reverse – vainikas ir užrašas VOT XX MVLT XXX (išvertus – 20 metų tarnavau žmonėms ir Senatui, tarnausiu ir 30)

VILNIUS, lapkričio 27 — Sputnik. Neseniai Okos upės aukštupyje aptiktas įspūdingas senovės Romos monetų lobis padėjo geriau suprasti regiono ryšius su didžiosiomis Antikos imperijomis. Rusijos ir Lenkijos ekspertai RIA Novosti pasakojo, kaip numizmatika atskleidžia nežinomas praeities realijas.

Šimtas keturiasdešimt monetų, kurias šį rudenį atkasė Kulikovo ašigalio muziejaus-draustinio archeologai miške už dešimties kilometrų nuo Tulos centro, yra vienas labiausiai į šiaurės rytus nutolusių vėlyvosios Romos bronzos pinigų radinių. Visi jie buvo nukaldinti IV amžiaus pabaigoje – V amžiaus pradžioje, teigia specialistai.

Pastaraisiais dešimtmečiais mokslininkai šioje vietovėje aptiko keturis to laikotarpio lobius, tačiau kiekviename jų buvo ne daugiau kaip 20 monetų.

Svečiai iš toli

Genties, kuri tuo metu gyveno Aukštutinėje Okoje, pavadinimas iki mūsų laikų neišliko. Senovės geografams tai buvo viena iš šimtų gyvenviečių, įsikūrusių toli nuo imperijos sienų. Archeologai įvardija ją kaip Moščinsko kultūrą pagal gyvenvietės pavadinimą, aptiktą Popolta upės krantuose Kalugos regione.

Istorikai įsitikinę, kad tuo metu barbarai dar neturėjo visavertės piniginės apyvartos. Maža bronzinė moneta galėjo cirkuliuoti tarp barbarų teritorijose palei Romos sieną, bet kaip ji pateko į Okos upės aukštupį, esantį už tūkstančio kilometrų nuo Romos imperijos pakraščių? To neįmanoma paaiškinti prekyba – tokios atokios teritorijos nebuvo senovės romėnų prekybinių interesų orbitoje.

Ekspertai mano, kad monetas atnešė vietiniai gyventojai, pasamdyti romėnų ir bizantiečių kariuomenės. Nuo Konstantino Didžiojo valdymo IV amžiaus pradžioje barbarai aktyviai dalyvavo karinėje tarnyboje ne tik pasienyje, bet ir vidiniuose imperijos regionuose.

"Tokie samdiniai buvo vadinami federatais. Jiems buvo mokama ne tik auksinėmis, bet ir bronzinėmis monetomis. Kai kurie samdiniai iš Okos, matyt, išsaugojo šią bronzą, jei grįžtų į imperiją. Tai yra ne pagrobti lobiai, o kišenėse paliktos monetos, kurios gali likti pas mus po kelionių“.

Lobis, pasak mokslininkų, reiškia Didžiojo tautų kraustymosi pradžią, kurios pradžia laikomas hunų perėjimas per Doną 375 metais. Jų nugalėti gotai, gyvenę šiauriniame Juodosios jūros regione, kaip manyta anksčiau, pabėgo į vakarus. Tačiau dabar, pasak mokslininkų, atsiranda vis daugiau įrodymų, kad dalis gotų pasitraukė į rytus ar šiaurės rytus, todėl tikėtina, kad būtent jie atnešė šias monetas į Oką.

Antikos finansų pėdsakais

Visas lobis susideda iš monetų, sveriančių nuo vieno iki dviejų gramų. Tai smulkmenos vėlyvosios Romos ir Bizantijos standartas, kuris kasmet buvo nukaldinamas kelis milijonus vienetų. Mažiausių nominalų buvo bronzinės arba varinės monetos, o vertingiausiomis buvo laikomos apie 4,5 gramo sveriančios aukso masės. Daugelis miestų turėjo teisę kaldinti monetas imperijoje, tačiau bendras stilius, kaip taisyklė, buvo išsaugotas. Išleidimo vieta dažniausiai būdavo fiksuojama monetos reverse, tai yra, kitoje valdovo atvaizdo pusėje.

Šiuolaikiniai numizmatikos metodai padeda atkurti šią informaciją esant dideliems pažeidimams.

"Šiandien technologijos leidžia aptikti ant monetų akiai nematomas detales, ištirti jų paviršių nanoskalėje, analizuoti dirbtinio intelekto pagalba. Metalo kilmę galima išsiaiškinti atliekant rentgeno spindulių cheminę analizę, fluorescencijos metodu arba, pavyzdžiui, rentgeno protonų spinduliavimo metodu", – sakė Varšuvos universiteto Archeologijos fakulteto bendradarbis Kirilas Myzginas.

Barbarų Europos teritorijose labiausiai paplitusios buvo ne varinės IV amžiaus monetos, o sidabriniai – romėniški denarai, kurie buvo masiškai gaminami I-III a. Nors legionieriaus atlyginimas dažnai galėjo būti mažesnis nei denaras per dieną, barbarai gaudavo didžiulius šio sidabro kiekius, už kuriuos garantuodavo sienų saugumą. Įprastuose barbarų lobiuose yra du ar trys šimtai monetų, tačiau yra ir iki devynių tūkstančių denarų, sveriančių kelias dešimtis kilogramų sidabro, radinių.

Lobis kaip įrodymas

Monetos dėl savo mobilumo ir ilgaamžiškumo, anot mokslininkų, buvo viena populiariausių antikos prekių. Dėl to ir dėl pažinties paprastumo jie dažnai pasirodo kaip raktas istorikams suprasti praeities įvykiai ir tendencijos. Encolpion quadrifolios – kryžius su šventomis relikvijomis priklausė kilmingam asmeniui XVI a. antroje pusėje –XVII a.

"Monetų radiniai gali rodyti politines ir ekonomines realijas, kurios nebuvo išsaugotos rašytiniuose šaltiniuose. Naujausias pavyzdys yra mūsų spėjimas apie boranų, galingos, bet mažai žinomos III amžiaus genties, plėšusios turtinguosius, gyvenvietę. Romanas Trebizondas šiuolaikinėje Turkijoje. Nenormaliai didelė ten nukaldintų monetų koncentracija nedidelėje teritorijoje tarp Dniepro ir Seversko Donecų leido, kaip mes manome, rasti šios genties, matyt, susijusios su vokiečiais, gyvenamąją vietą", – sakė Kirilas Myzginas.

"Necivilizuotose" kultūrose monetos galėjo tapti puošybos elementu ar indais, turinčiais ypatingą statusą ar magiškas funkcijas. Taigi Ukrainoje ir Lenkijoje pastaruoju metu rasta daug auksinių romėniškų pinigų, daugiausia kaldintų valdant imperatoriui Trajanui Decijui apie 249-251 m., dauguma jų su skylutėmis pakabinimui. Istorikai tai sieja su romėnų pralaimėjimu mūšyje su barbarų koalicija netoli Abrito miesto šiuolaikinėje Bulgarijoje 251 m. Mirusio imperatoriaus iždas atiteko laimėtojams, o proginiais amuletais tapo mažiausiai keli tūkstančiai auksinių.