Pasaulinė etanolio kolonėlė: Rusija pagaliau tampa polimerų valstybe

Rusijos naftos chemijos pramonės plėtra išlieka dėmesio centre. Kas vyksta didžiausiame polimerų segmente?

Čia dar 2020 metais buvo smarkiai išaugusios gamybos apimtys, naujai gamyklai "Zapsibneftechim" pasiekus visą pajėgumą. Iki 2021 metų pabaigos polimerų gamybos apimtys dar šiek tiek augs dėl to, kad įmonė beveik visus metus dirbo visu pajėgumu. Dėl to, preliminariais skaičiavimais, Rusijoje bus pagaminta per septynis milijonus tonų didelio tonažo polimerų (be kaučiuko).

Po to per artimiausius dvejus ar trejus metus produkcijos apimtys iš esmės nesikeis. Tačiau jau 2024–2026 metų regione numatomas naujas, daug didesnis gamybos apimčių šuolis. Jį užtikrins dar penki projektai.

Pirma, iki 2023 metų pabaigos "Nižnekamskneftechim" ("Sibur" dalis) turėtų pradėti veikti naujas pirolizės įrenginys EP-600. Beje, skaičius "600" atitinka pajėgumus tik etilenui, o atsižvelgiant į kitas prekes, kompleksas bus dvigubai galingesnis: bendras pirolizės produktų tūris sieks apie 1,2 mln. tonų. Kartu prasidės ir polimerų gamyba tiesiai iš susidariusio tarpinio produkto.

Jau paskelbta apie Irkutsko polimerų gamyklos (Irkutsko naftos įmonė) statybų pradžią, numatytą 2024 metais. Tai yra 650 tūkst. tonų polietileno per metus. Maždaug tuo pačiu metu planuojama paleisti Amūro dujų cheminį kompleksą ("Sibur"), kurio pajėgumai — 2,7 mln. tonų polietileno ir polipropileno.

2021 metų pavasarį Ust-Lugoje pradėti statyti Baltijos dujų perdirbimo ("Gazprom" ir "Rusgazdobyčia") ir dujų chemijos ("Rusgazdobyča") kompleksai, kuriuose bus pagaminta trys milijonai tonų polietileno. Pirmosios produkcijos galima tikėtis apie 2025 m. Be to, praėjusią vasarą Žemutinio Naugardo naftos perdirbimo gamykloje pradėta statyti polipropileno gamykla ("Lukoil", pajėgumai – 500 tūkst. tonų).

Viską sudėjus paaiškėja, kad iki antrosios dešimtmečio pusės pradžios polimerų gamybos apimtys išaugs daugiau nei du kartus.

Taip pat daug naujų perspektyvių projektų. Tarp jų – dar vienas kompleksas "Nižnekamskneftekime" ir ilgai diskutuotas Rytų naftos chemijos įmonės ("Rosneft") projektas, naujos gamyklos "Gazprom Neftekhim Salavat" ir kt. Šie kiekiai į rinką pateks greičiausiai antroje dešimtmečio pusėje.

Tačiau dabar turime galvoti apie tolimesnę ateitį. Todėl stebėtojų dėmesys sutelktas į Jamalo pusiasalio dujų atsargų plėtrą, atsižvelgiant į tai, kad yra pakankamai vadinamųjų šlapiųjų dujų, tai yra, turinčių etano, kuris yra vertinga žaliava polimerų gamybai.

Pirmą kartą žiniasklaida pranešė apie kelių Jamalo dujų telkinių plėtrą dar pavasarį. Kiek vėliau paaiškėjo, kad galutinio sprendimo tikimasi dar vasarą, tačiau jis taip ir nebuvo priimtas. O spalio pabaigoje įvyko pasitarimas dėl dujų atsargų plėtros Jamale, kuriame dalyvavo Vladimiras Putinas.

Kas tai per keliai? Primename, kad visų projektų esmė – iš gamtinių dujų išgauti etaną ir kitas vertingas frakcijas ir panaudoti jas naftos chemijos pramonėje. Tačiau Jamalas yra sudėtinga vieta klimato sąlygų požiūriu. Todėl išlaidų optimizavime galimi variantai.

Pirmas variantas: transportuoti šlapias dujas vamzdžiais į palankesnes klimato sąlygas – o ten atskirti ir gaminti polimerus. Tai iš esmės yra Baltijos dujų perdirbimo gamyklos/dujų chemijos komplekso projekto logikos maštabavimas.

Antrasis variantas: dujas atskirti į komponentus Jamale ir patį etaną eksportuoti į klimato ir logistikos požiūriu tinkamesnius regionus (pavyzdžiui, Tolimuosius Rytus). O ten statyti polimerų gamyklas.

Galiausiai trečias variantas. Visi procesai – tiek komponentų atskyrimas, tiek chemija – bus atliekami Jamale.

Kiekvienas variantas turi savų pliusų ir minusų. Tai viena iš priežasčių, kodėl galutinis sprendimas dėl plėtros schemos nuolat atidedamas. Per atvirąją jau minėto susitikimo dalį, Vladimiras Putinas paragino statyti giluminius dujų perdirbimo centrus tiesiai Jamalo-Nencų autonominiame apygardoje. Bet čia lieka neaišku, ar kalbama tik apie dujų atskyrimą į komponentus (antras variantas), ar apie visą ciklą, įskaitant naftos chemijos produktų gamybą (trečias variantas).

Taip pat reikia suprasti, kad Jamalo naftos chemijos produktai yra tik svarbi dalis bendro vaizdo, kur pagrindinį vaidmenį atliks dujos ir jų monetizavimas. Todėl diskusijos apie chemijos pramonės plėtrą siejamos su dujų eksporto galimybėmis. Pavyzdžiui, dujų atskyrimas į komponentus gali būti patogiai derinamas su SGD gamyba, tokiu atveju galima žymiai sutaupyti kapitalo sąnaudas. Be to, tam palanki ir žema temperatūra regione. Bet jei skystinant ir atskiriant dujas žema temperatūra yra pliusas, tai polimerų gavimo iš etano etape procesai vyksta aukštoje temperatūroje ir naudos iš klimato jau nebus.

Bet kokiu atveju visi produktai (etanas ar polimerai) turės būti eksportuojami į rytus. Ir čia vėl aktualus laivybos Šiaurės jūroje klausimas.

Kol kas "Jamalo SGD" žiemą suskystintas gamtines dujas daugiausia eksportuoja į vakarus. Tačiau statant naujas gamyklas ir didėjant eksporto iš regiono apimčiai ("Arkties SGD-2" ir kiti nauji projektai), ištisus metus vykstantis eksportas į rytus tampa itin svarbus. Priešingu atveju per dideli Rusijos SGD kiekiai pateks į Europą ir sukurs spaudimą rinkai.

Galimas sprendimas ištisus metus eksportuoti į Aziją – laivų koloną (individualus palydėjimas bus per brangus) tiek su SGD, tiek kartu su suskystintu etanu ar polimerais lydės ledlaužis.

Bet kokiu atveju, aišku, kad visi variantai yra labai sunkūs ir brangūs. O pigių žaliavų privalumus atsveria klimato ir logistikos sunkumai. Bet visi šie projektai užtikrins Šiaurės jūrų maršruto plėtrą ir apkrovą.

Galima tikėtis, kad naftos ir dujų chemijos projektai iš Jamalo dujų pateks į rinką šio dešimtmečio pabaigoje arba kito dešimtmečio pradžioje. Ir čia, žinoma, reikia skubiai priimti sprendimus. Polimerų rinka augs dar ilgai, tačiau tokių didelio masto projektų atsipirkimo laikotarpis yra ilgas. Per kelis dešimtmečius kyla pavojus, kad dėl polimerų perdirbimo plėtros sumažės paklausa.

Be to, importuotojai bando patys gaminti chemijos produktus.

Kartais sakoma, kad Azija yra "statinė be dugno" pagal importo, tame tarpe naftos chemijos produktų, augimą. Bet, pavyzdžiui, Kinija jau pati gamina didžiąją dalį jai reikalingo polipropileno, o artimiausiais metais galės visiškai save aprūpinti (polietilenui importo paklausa išliks ilgiau). Nors polimeriniai gaminiai glaudžiai susiję su energetinėmis angliavandenilių žaliavomis, pagrindinė pridėtinė vertė čia atsiranda polimero gamybos iš žaliavų stadijoje. Šiame kontekste suprantamas Azijos importuotojų noras įsigyti žaliavų, o cheminę dalį atlikti patiems. Visa tai nepaneigia aprašytų projektų aktualumo. Tačiau labai svarbus yra jų įgyvendinimo greitis bei kruopštus finansinio modelio apskaičiavimas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija