Politinė demencija klesti: Lietuvos kultūros veikėjai laikomi baimėje

Lietuvoje pliekti Putiną viešojoje erdvėje tapo geru politiniu tonu. O netyčia prasitarti ką nors neutralaus ar net gero apie Rusiją — didelė gėda. Politinė-patriotinė klaida! Nes tai tarnavimas Putinui, kitaip sakant, tėvynės išdavystė

Tokia peršasi išvada kilus isterijai dėl Maskvos J. Vachtangovo teatro režisieriaus Rimo Tumino pasisakymo Rusijos televizijoje besikalbant su žymiu rusų žurnalistu Vladimiru Pozneriu.

Valandos trukmės interviu daugiausia buvo kalbama apie teatrą, gyvenimą, ir vos porą minučių apie politiką. Tuminas pasakė, kad nelaiko rusų okupantais. Molotovo-Ribentropo pakto Tuminas neneigė, tik nepasakė, kad šis lėmė dramatišką posūkį Lietuvos istorijoje. Ir maestro prikalė prie kryžiaus, dėl to... ko maestro nepasakė.

Labiau nei Tumino pasisakymas nustebino jo įkurto Mažojo teatro atsiribojimas nuo savo įkūrėjo. Ko išsigando šio teatro vadovai? Kad negaus valstybės finansavimo, kad Kultūros ministerija ims į juos žiūrėti budriomis patriotų akimis ir grės postų netekimas?

Dar liūdnesnį įspūdį paliko skubus paties R. Tumino atsiribojimas nuo kelių savo paties žodžių atsakant į klausimą, ar laiko rusus okupantais ir kaip vertina Molotovo-Ribentropo paktą.

Rimo Tumino teisinimasis dvelkė išgąsčiu, kad dabar jį Lietuvoje užkapos žodžių karo su Rusija varnos ir varnai. Kar-kar karas...

Bet ko Tuminui, pasaulinio lygio teatro režisieriui, bijoti, kodėl jam teisintis Lietuvos rėksniams? Jis turi teisę sakyti ką nori, kur nori ir kada nori. Maestro gali ir klysti ar net nusikalbėti, jo žodžiai daug kam gali nepatikti ir sulaukti net zoologinės neapykantos. Bet bijoti?!

Iš kur ta baimė? Baimė — dėl baimės atmosferos Tėvynėje ir paranojiškos rusofobijos... Maestro jau įrašė savo vardą į pasaulinę teatro istoriją. Tie, kurie jį puola, rytoj bus pamiršti. Kad ir kokie sau svarbūs jie šiandien beatrodytų atlikdami savo "patriotinę misiją".

Istorija palieka gilius randus, bet laisva šalis gali savo praeitį tyrinėti ir vertinti, nepasiduodama propagandistų isterijai.

Kasdienė Rusijos "grėsmės" isterija pradeda atrodyti panaši į rimtą psichikos sveikatos sutrikimą – demenciją. Demencija gali reikšti erdvės matmenų skaičių matematikoje ir fizikoje. Medicinoje demencija turi kitą reikšmę.

Demencija – tai prasidedantis individo intelekto kritimas, individo suvokimo, elgesio pakitimai. Štai tik keli simptomai: skurdžios emocijos; atminties pablogėjimas; orientacijos sutrikimas; mąstymo sulėtėjimas; valios sutrikimai; interesų rato susiaurėjimas ir t. t.

Kolektyvinė demencija apima kolektyvines vertybes, pažiūras ir koncepcijas. Kultūrines, socialines, politines ir ekonomines. Tai – jos vidinė išraiška. Ar netaps kolektyvinės demencijos sudėtine dalimi atskirų individų tiražuojama isterija?

Šiomis dienomis krito Lietuvos rašytojas Petras Cvirka. Tiksliau, P. Cvirkos paminklą nuvertė. Nepriklausomoje Lietuvoje paminklui pavyko išbūti net 30 metų. Kultūros ministrų rankos buvo per silpnos šiam paminklui griauti. Kultūros ministro, liberalo Simono Kairio rankos pasirodė stipriausios. Cvirkos nukėlimo proga ministras davė interviu ir sakė, kad "turime ką daugiau pasakyti pasauliui, ne tik diskutuoti apie vieną ar kitą sovietinį elementą".

Taip pat ministras Kairys žiniasklaidai sakė, jog tikslas buvo tiesiog, kad tokio paminklo, koks yra Cvirkai, valstybė nesaugotų kaip paveldo objekto. Nes jis, pasak ministro, yra pastatytas Petrui Cvirkai kaip politiniam veikėjui – tikrai ne kaip menininkui, rašytojui ir kūrėjui. Kultūros ministrui, tai yra politinė, ideologinė povyza, siunčianti labai aiškų signalą ir labai aiškią žinią.

Kokią žinią pasauliui pasiuntė Lietuvos kultūros ministras? "Mes jau 30 metų gyvuojame kaip nepriklausoma valstybė, ir tikrai nieko nėra blogo ar smerktino tam tikrus dalykus įvertinti iš šių dienų perspektyvos..." – samprotavo kultūros ministras Simonas Kairys.

Ar išmuš paskutinė valanda ir Lietuvos poetės Salomėjos Nėries paminklams?

Paminklai iš akmens. O kaip elgiamasi su dar gyvais klasikais?

Demencijos paveikti "iškilūs" politikai savo nuomonės net ir neslepia. Nurodo naują kryptį Lietuvos kultūrai. Kartu demonstruoja ir savo pačių negalios simptomus.

Nuoseklus konservatorius Kęstutis Masiulis savo pažiūromis nuolat dalinasi socialiniame tinkle "Facebook". Seimo narys, humanitarinių mokslų daktaras Kęstutis Masiulis: "Turėjome P. Cvirką, A. Venclovą, J. Baltušį, Salomėją Nerį. Vardan nomenklatūrinių privilegijų jie pateisino okupaciją, sovietizaciją ir išdavė Lietuvos laisvę. S. Neris bent bandė atgailauti. Dabar turime maskoliškus dujpinigius pamilusį Rimą Tuminą, kuris šaiposi iš Ribentropo-Molotovo pakto, nepripažįsta okupacijos. Pasklidus jo kvislinginiam tvaikui ir Lietuvoje, jis tuoj ėmė dangstytis liga, "provokacijom", šleiva sofistika".

"Jei nebūtų norėjęs savo atsakymais įtikti Putino TV ir režimo tarnautojui Pozneriui, tai dabar nereiktų atgailauti", — patriotiškai kultūringai apibendrino konservatorius Masiulis nepatriotiškas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Tumino mintis.

Ponui konservatoriui Masiuliui akivaizdi demencija — skurdžios emocijos, atminties pablogėjimas, interesų rato susiaurėjimas... Juk ponas Masiulis turėtų žinoti, kad konservatorių partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis taip pat gyveno tais "sunkiais okupacijos bei sovietizacijos" metais ir nesidrovėdamas naudojosi to meto privilegijomis. O pats ponas Masiulis aukštąjį išsilavinimą įgijo Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų valstybiniame Vinco Kapsuko universitete.

Lietuvių liaudies išmintis byloja: lašas po lašo ir akmenį pratašo. Cvirkos, Neries paminklai iš akmens. Maestro Rimas Tuminas — ne akmeninis. Ne akmeninė ir Lietuvos visuomenė. Ir demencijos paveiktų veikėjų nuodingi baimės, rusofobijos, "patriotinio teisingumo" lašai, lašinami 24 valandas per parą, vieną dieną gali dugną ir pramušti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.