"Be Putino": kodėl Europai ir Ukrainai niekas nepavyksta

Briuselyje įvyko "Normandijos formato be Putino" valstybių vadovų susitikimas

Bent jau taip Ukrainos žiniasklaida įvardijo Ukrainos ir Prancūzijos prezidentų pokalbį su naujuoju Vokietijos kancleriu. Pastarosiomis dienomis atkakliai kartojama Vladimiro Zelenskio svajonė išsipildė: "Nieko apie Ukrainą be Ukrainos", rašo RIA Novosti politikos apžvalgininkas Vladimiras Kornilovas.

Pagaliau bent kas nors susitiko su Ukrainos valstybės vadovu, kad aptartų šios šalies likimą ir su juo. Kitaip tikrai labai keistai atrodė, kad JAV prezidentas Džo Baidenas apie būsimą "Rusijos invaziją į Ukrainą" diskutavo su Vladimiru Putinu, du kartus – su senosios Europos valstybių vadovais (prieš ir iškart po skambučio į Sočį), o su Zelenskiu jis neturėjo laiko pasikalbėti.

Žinoma, Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmitrijus Kuleba bandė pateikti svajones kaip realybę, sakydamas, kad prieš dieną Zelenskiui skambino JAV valstybės sekretorius, o tai reiškia, kad formulė "nieko apie Ukrainą be Ukrainos" suveikė.

Tačiau Ukrainos prezidento kanceliarija, net praėjus dienai po virtualaus Putino ir Baideno susitikimo, viešai pripažino, kad informacija apie šį skambutį Kijeve buvo paimta išskirtinai tik iš oficialių abiejų pusių komunikatų ir žiniasklaidos. Tai yra, prieš Baideno skambutį Zelenskiui nė viena Amerikos valdžios institucija – nei Valstybės departamentas, nei JAV ambasada, nei Baltieji rūmai – nesivargino bent trumpam perduoti pagrindinių žinučių Kijevui.

Po pokalbio su Baidenu Ukrainos prezidentas Europos ir "Rytų partnerystės" valstybių vadovų susitikimo vietoje paskelbė apie artėjantį "Normandijos viršūnių susitikimą be Putino". Sprendžiant iš šio trumpalaikio pokalbio aplinkos ir laiko, jie tikrai nieko nediskutavo. Kuleba apibendrino trumpą šio susitikimo rezultatą: "Bendromis pastangomis grąžiname Rusijos Federaciją prie derybų stalo". Ši santrauka liudija, kad trys lyderiai tik pareiškė, kad konstruktyvaus dialogo surengti nedalyvaujant Rusijai neįmanoma.

Tuo tarpu Rusijos pozicija visiems gerai žinoma: Maskva yra pasirengusi atnaujinti darbą "Normandijos formatu", tačiau, kaip ne kartą yra sakęs Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, "viršūnių susitikimo rengimas vardan susitikimo" yra beprasmis. Taip jis sakė ir 2019 metais ir dabar pareiškia: "Mums nereikia susitikimo dėl susitikimo".

Juo labiau stebina tai, kad po "ne Normandijos" susitikimo Briuselyje Zelenskis staiga žodis žodin pakartojo Lavrovo žodžius, kad "Normandijos formato" lyderių susitikimas neturi būti "susitikimas vardan susitikimo".

Tiesa, atsakomybę už 2019 metų gruodį vykusio paskutinio viršūnių susitikimo Paryžiuje sprendimų nevykdymą, jis iškart bandė primesti Rusijai. Kas, žinoma, yra atviras melas. Be to, melas yra lengvai patikrinamas. Užtenka atversti Paryžiuje pasirašytą dokumentą (beje, gana lakonišką), kad įsitikintumėte: tarp trijų šio darbo pastraipų yra Ukrainos įsipareigojimas, asmeniškai Zelenskio patvirtintas, įgyvendinti "Šteinmajerio formulę", teisės aktus, numatančius plačią Donbaso autonomiją.

Kai Ukrainos prezidentas kaltina Rusiją Paryžiaus susitarimų nesilaikymu, norisi paklausti: ar tai Maskva turėtų įvesti šią formulę į Ukrainos konstituciją? Rusijos pozicija yra gerai žinoma ir ne kartą artikuliuota aukščiausiu lygiu: pagal Minsko susitarimus, su taikos Donbase palaikymu susijusius klausimus Kijevas turėtų spręsti tiesiogiai su "tam tikrų Donecko ir Luhansko sričių vietos atstovais".

Tai yra, tos pačios DLR ir LLR – kaip neseniai pabrėžė Vladimiras Putinas, "kol kas" nepripažintos respublikos". O Donbaso respublikose žodis "kol kas" Rusijos prezidento lūpose iš karto buvo suvoktas kaip drąsinamas signalas. Tačiau Kijevas nuolat neigė tiesioginio dialogo su maištingojo regiono atstovais galimybę.

Be to, jo pozicijos argumentacija – nuostabi. Zelenskis kitą dieną interviu Italijos laikraščiui "La Repubblica" pakomentavo Maskvos poziciją: Rusijos atsakymams perpasakoti užtenka vienos mažos pastraipos, nes jie visi susiveda į nenorą pripažinti save šio karo šalimi. Jos vaidmuo prie derybų stalo yra įrodinėtii, kad reikia kalbėtis su Donbaso separatistais. O kas tie separatistai?

Visas teritorijas valdo Rusijos karininkai ir Rusijos valdžios atstovai. Bet atleiskite, net jei tikrai manote, kad Rusijos atstovai yra atsakingi už DLR ir LLR, tada susitarkite su jais – juk pats Zelenskis nuolat reikalauja derybų su Maskva. O dabar Briuselyje jis pareiškė: "Ukraina yra pasirengusi bet kokio formato deryboms su Rusijos Federacija, kad šis procesas būtų išspręstas".

Tad kas trukdo pradėti dialogą su tais, kuriuos pats Ukrainos prezidentas laiko "Rusijos karininkais"? DLR ir LLR lyderiai ne kartą išreiškė pasirengimą susitikti su Ukrainos vadovu ir pagaliau susitarti dėl taikos. Verta prisiminti, kad pats Zelenskis, būdamas kandidatas į prezidentus, sakė: "Aš pasiruošęs susitarti su pačiu velniu, kad nemirtų nė vienas žmogus".

O dabar pats atmeta raginimus prie derybų stalo sėsti net ne su velniu, o su tikrąja konflikto puse. Ir tada, kaip kandidatas, jis aiškino, kad karas jam nėra išeitis ir kad konfliktas Donbase gali būti išspręstas tik derybomis. O dabar Briuselyje, komentuodamas kokius penkis Europos atsako į situacijos Ukrainoje eskalaciją scenarijus, Zelenskis sako: "Mes sakėme, kad mūsų valstybė neturi penkių reakcijų, turėsime tik vieną reakciją. Ir tai pademonstravome 2014 m., kai ginklu gynėme teritoriją".

Tiek apie "taikos prezidentą". Jo kurioziškiausias pasisakymas per Briuselio susitikimus buvo kreipimasis į europiečius, prašant įvesti sankcijas Rusijai, nelaukiant seniai amerikiečių žadėtos "invazijos". Zelenskis sakė: "Kai kurie lyderiai siūlo atsako formatą: po galimo eskalavimo iš Rusijos Federacijos įvesti galingą sankcijų politiką. Čia, man atrodo, galėjome paaiškinti savo kolegoms iš Europos, kad niekam neįdomi sankcijų politika vėliau. Mūsų valstybė yra suinteresuota galinga sankcijų politika prieš galimą eskalavimą". Sunku pasakyti, ar pats Ukrainos prezidentas galvoja apie savo genialius sumanymus. Nes priešingu atveju jis būtų pagalvojęs, kas turėtų sulaikyti Rusiją nuo "invazijos", jei tam iš anksto būtų įvestos sankcijos.

Rusija nenorėjo ir nenori niekur veržtis, apie ką ne kartą buvo pasakyta. Bet jei ji vis tiek už tai baudžiama, kas gali būti blogiau? Juk jie patys prašosi, kad Rusija kur nors "įsiveržtų".

Nenuostabu, kad retorikai agresyvėjant Zelenskis kreipėsi į Kroatiją dėl "okupuotų teritorijų reintegracijos" patirties. Ten jie tikrai turi kruvino etninio valymo patirties. 1995 m. per Serbijos Krajinos "deokupavimo" operaciją "Tempest" žuvo tūkstančiai civilių ir šimtai tūkstančių pabėgėlių.

Tiesa, neaišku, ką Zelenskis dabar laiko "okupantais" – matyt, pačius vietinius gyventojus, šimtmečius gyvenusius šiame krašte. Nenuostabu, kad Putinas, kalbėdamas apie Ukrainos Donbase naudojamus metodus, pasakė, kad tai "labai primena genocidą" – Kijevas turi iš ko pasimokyti. Nenuostabu, kad Rusija, suprasdama Kijevo valdžios nenorą ir nesugebėjimą nutraukti karinį konfliktą, perėjo prie tiesioginio dialogo su šios vyriausybės "akcininkais" – amerikiečiais.

Ir šiuo atžvilgiu jaučiamas nepaprastas Zelenskio nervingumas. Interviu televizijos kanalui "1 + 1" jis sakė, kad atsiranda "nauja platforma" Rusijos ir JAV formatu, ir išreiškė susirūpinimą dėl to, kaip tokiomis sąlygomis "neprarasti" "Normandijos formato". Porą dienų pagalvojęs buvęs komikas Briuselyje paskelbė "trišalį formatą" su Ukrainos įtraukimu į šias derybas.

Viskas dėl to, kad: "Be Ukrainos nieko nuspręsti dėl Ukrainos neįmanoma." Tą pačią mantrą pakartojo kelis kartus: "Ukrainai už nugaros nieko negali būti." Po žeminamo pavėluoto Baideno skambučio Zelenskis rimtai bijojo spręsti savo likimą pats nedalyvaudamas. Tačiau galiausiai pati Ukraina po 2014-ųjų Maidano savo subjektyvumo atsisakė. Ir po to, kai ji dar kartą parodė visišką nesugebėjimą derėtis, tiesioginių derybų su ja taškas prarandamas.

Be to, čia kalbama ne tiek apie šios teritorijos likimą, kiek apie pačios Rusijos gynybos ir saugumo sistemą. Ir nors Kijevas išreiškia savo pasirengimą prisijungti prie NATO (o tai mums yra besąlygiška raudona linija), prasminga kalbėtis tik su tais, kurie tikrai gali užkirsti kelią šio nuotykių kupino scenarijaus įkūnijimui.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos politika.