Rusijos ultimatumas Vakarams: kas atsitiks, jei jo nepriims

© Sputnik / Алексей Майшев / Pereiti prie nuotraukų bankoKremlius
Kremlius - Sputnik Lietuva, 1920, 20.12.2021
Prenumeruokite
Yandex newsTelegram
Jau nemažai metų Rusijoje populiarus politinis memas: "Mes kritikuojame prezidentą ne už tai, kad jis per daug Putinas, o už tai, kad nepakankamai Putinas"
Anekdoto esmė akivaizdi — palaikydami šalies lyderio politiką, daugelis Rusijos piliečių norėtų, kad jis dažnai pasielgtų griežčiau, ryžtingiau ir šiurkščiau.
Putino santūrumas, polinkis į laipsniškus sprendimus ir kompromisų ieškojimas, gebėjimas nepasimesti emocionaliose situacijose kelia pagarbą, bet tuo pačiu tam tikrų jėgų interpretuojamas kaip silpnybė, o kartais net kaip nacionalinių interesų išdavystė. Tai ypač pasakytina apie užsienio politikos klausimus, kuriuose, anot turbopatriotų, Rusijos prezidentas jau daug metų demonstruoja piktinantį švelnumą ir neryžtingumą.
JAV prezidentas Džo Baidenas - Sputnik Lietuva, 1920, 20.12.2021
Žiniasklaida: Baidenas skyrė mėnesį Rusijos "įsiveržimui" į Ukrainą suvaldyti
Laimei, dauguma šalies piliečių patys puikiai žino Putino išmintį ir strateginį teisingumą. Tačiau dėl to bet kokia situacija, kai Maskva staiga atsisako santūrios ir ramios retorikos ir padaro tą ar kitą demaršą, verčia nervintis — nes tai visada yra ypatingų aplinkybių ženklas, už kurių galima tikėtis netikėčiausių įvykių ir radikaliausių pokyčių.
Praėjusį penktadienį Rusija taip ir padarė — neatsitiktinai Užsienio reikalų ministerijos skelbiamuose sutarčių su JAV ir NATO projektų ekspertų komentaruose nuolat pasirodo tokios formuluotės kaip "raudona linija" ir net "ultimatumas", o kai kur intonacijose juntamas netikrumas ir nerimas.
Ir dėl geros priežasties. Rusijos valstybė darė, ką norėjo — o kai kurios politinės jėgos net reikalavo — daugelį metų. Tačiau šis žingsnis taip prieštarauja tradicinei mūsų užsienio politikos linijai, kad yra aiškus signalas, jog vyksta kažkas neįprasto. O kadangi kalbame apie karinius dalykus, tai yra dar daugiau priežasčių įsitempti ir nervintis.
Situaciją apsunkina tai, kad jau beveik aštuonerius metus Rusijos santykius su Vakarais krečia ūmių krizių virtinė. Toksiška užsienio politikos aplinka su aštriais kaltinimais visomis nuodėmėmis Maskvoje tapo tokia įprasta, kad atgaline data tenka ieškoti paaiškinimo, kodėl šiuo metu valstybės vadovybė žengė tokį žingsnį. Kodėl ne prieš pusmetį, kai Vakaruose taip pat siautė žiniasklaidos-politinė isterija, kaltinanti mūsų šalį agresyviais ketinimais Ukrainos atžvilgiu? Kodėl gi ne po Skripalių bylos, virš Donbaso numušto "Boeing" ar kaltinimų cheminėmis atakomis Sirijoje? Kodėl dabar? Kas pasikeitė ir ko tikėtis toliau?
Žinoma, atsakymas į šį klausimą turi daug sluoksnių ir skirtingų aspektų.
Tačiau panašu, kad šį kartą lėmė ne tiek Rusijos santykiai su Vakarais, kiek pasaulinė situacija — ir daugiausia ne politikoje, o ekonomikoje. Nes pati JAV ir jų Europos sąjungininkų pasaulinės hegemonijos esmė yra sutelkta ekonominėje sferoje — jie yra pagrindiniai esamos sistemos naudos gavėjai, gaunantys iš jos priedus, neproporcingus jų indėliui.
Taigi, ko gero, pagrindinis išeinančių 2021-ųjų įvykis buvo perėjimas į atvirą planetoje besiritančios pasaulinės krizės fazę, o ji prasidėjo pačiuose Vakaruose.
Jungtinių Valstijų ir Europos šalių finansinės ir reguliavimo struktūros nebeužtikrina savo piliečių, kad didelė infliacija yra trumpalaikė ir greitai viskas grįš į savo vėžes. Gamybos ir logistikos grandinės drasko, prekių trūkumas vis daugiau pozicijų tampa kasdiene gyvenimo dalimi. Energetikos sektorių apėmė krizė, energijos kainos muša rekordus, o tai vis labiau paliečia piliečių pinigines. Žemės ūkio ekspertai prognozuoja, kad naujaisiais metais prasidės pasaulinė maisto krizė dėl didelio trąšų trūkumo. Didžiosiose pasaulio akcijų rinkose pučiasi burbulai. Problemų sąrašą galima tęsti ilgai.
СŽV pastatas - Sputnik Lietuva, 1920, 19.12.2021
Buvęs CŽV pareigūnas paragino nustoti suvokti Rusiją kaip "blogio imperiją"
Kartais pasigirsta nuomonė, kad tame, kas vyksta, nėra nieko išskirtinio — juk cikliniai nuosmukiai yra neatsiejama ekonominio gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, septintasis dešimtmetis buvo ekonomiškai labai sunkus Vakarams, kurie tada ilgus metus gyveno su didele infliacija — tie rodikliai, beje, dar nepasiekti. O per 2008–2009 metų krizę "kasandrų", kurios pranašavo neišvengiamą dolerio griūtį, buvo pakankamai, bet viskas palyginti sėkmingai išsisprendė.
Standartinėje situacijoje šie argumentai išties būtų įspūdingi. Tačiau bėda ta, kad gyvename visiškai nestandartinėje situacijoje: pasaulinė ekonominė sistema visiškai išnaudojo savo potencialą vystytis normaliu formatu. Dabar kiekvienais metais, kiekvieną mėnesį ir net kiekvieną dieną išlaikant status quo Vakarai, kaip pagrindinis naudos gavėjas, turi griebtis neatidėliotinų priemonių. Pagrindinė iš jų buvo kiekybinio skatinimo politika, pradėta siekiant įveikti 2008–2009 metų krizę ir atidėti (bet ne atšaukti) į Vakarus orientuotos sistemos žlugimą. Be to, tarp ekonomistų paplitusi nuomonė, kad šiuo žingsniu Vakarai ne tik atitolino tai, kas neišvengiama, bet ir garantavo dar didesnį katastrofišką būsimą žlugimą.
Tiesą sakant, didelė infliacija ir kitos aukščiau paminėtos problemos yra tik ženklas, kad į pasaulio ekonomiką įliejama kolosali pinigų pasiūla, niekuo neparemta, išeina iš Europos ir JAV reguliavimo institucijų kontrolės. Situacija dabar vystosi pagal savo logiką, kuri tiesiog ignoruoja atsakingų struktūrų administracines priemones.
Jei taip, tai Rusija (taip pat Kinija ir kitos galios, siekiančios pertvarkyti pasaulio sistemą) susiduria su dvigubu iššūkiu.
Viena vertus, jie susiduria su galimybe paspartinti JAV nuvertimą nuo pasaulinio sosto, didinant joms spaudimą. Nors Vakarų silpnėjimas tęsiasi jau seniai, pasireiškę krizės reiškiniai rodo, kad procesas perėjo į kokybiškai naują lygmenį, vadinasi, yra kvaila nepasinaudoti šia galimybe.
Lietuvos krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas - Sputnik Lietuva, 1920, 19.12.2021
Lietuva paskelbė esanti pasirengusi aprūpinti Ukrainą "mirtina ginkluote"
Tai juo labiau aktualu, nes mūsų pusė iš tikrųjų baigė kurti savuosius — alternatyvius vakarietiškus — strateginius mechanizmus ir procedūras, būtinas sklandžiam šalies ekonomikos funkcionavimui ir santykiams su kitomis šalimis. Ar tai būtų prekių gamyba, lėšų judėjimas, atsiskaitymai grynaisiais, informacijos sklaida, interesų derinimas ar daug daug daugiau.
Kita vertus, dabartinė situacija smarkiai padidina rizikas, įskaitant ir karinę, nes, kaip žinia, į kampą įspraustas žvėris tampa ypač pavojingas. Ir atsižvelgiant į Vakarų elito degradaciją, kurių dauguma niekada asmeniškai nesusidūrė su sunkiais iššūkiais ir nežino nieko, išskyrus sklandžią "fotelio karjerą", neįmanoma atmesti atvirai neadekvačių jų sprendimų ir žingsnių.
Jei šiuo požiūriu vertintume Maskvos iniciatyvas, akivaizdu, kad paskelbtais sutarčių su JAV ir NATO projektais, kaip ir mūsų pareigūnų pareiškimais, siekiama išspręsti abi problemas iš karto.
Pirma, tiek savo esme, tiek forma tai ne pasiūlymai diskusijai, o iš tikrųjų ultimatumas — reikalavimas besąlygiškai pasiduoti. Jie tiesiog neįsivaizduoja geros išeities Vakarams neprarandant veido — na, išskyrus tai, kad išdidžiai tvirtai stovės ir galiausiai pradės karą su Rusija. Sprendžiant iš to, koks mėtymasis prasidėjo iš kitos pusės, jie ten tai puikiai žino.
Ir antra, kaip tik maksimalus karinių klausimų akcentavimas ir precedento neturinti griežta oficiali Maskvos retorika pabrėžia, kad Rusija yra pasirengusi — tiek moraline, tiek technine, tiek visomis kitomis prasmėmis — bet kokiai įvykių raidai. O ankstesniais metais užsitarnauta reputacija patvirtina, kad rusai tikrai naudos ginklus — jei manys, kad tai būtina.
Rusijos prezidento ir Kinijos lyderio pokalbis - Sputnik Lietuva, 1920, 19.12.2021
JAV pamokė Maskvą ir Pekiną
Čia verta priminti Vladimiro Putino žodžius. Vasarą jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad jei Rusija būtų nuskandinusi britų eskadrinį minininką, kuris prie Krymo krantų surengė provokaciją, tai nebūtų sukėlę jokių plataus masto pasekmių. Neabejotina, kad šiuo metu Vakarų generalinis štabas įnirtingai plečia NATO karinius objektus ir planus vykdyti operacijas prie Rusijos sienų, suprasdamas, kad jei Maskva bet ką palaikys antirusiška provokacija ir "imsis priemonių", tai netaps casus belli — bet, kita vertus, privers aljansą iš ten išeiti su uodega tarp kojų.
Apskritai, Rusijos griežtu spaudimu karinei krypčiai siekiama atvėsinti karščiausias Vakarų galvas, kurios tikriausiai mano, kad karinių metodų panaudojimas prieš mūsų šalį gali būti puikus būdas įveikti pasaulinę krizę Rusijos sąskaita. Kaip kad susiklostė po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų praėjusiame amžiuje.
Ne, šį kartą Vakarai susimokės patys.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
Naujienų srautas
0