JAV priešai — Vilniaus priešai. Kur konfliktas su Kinija atvedė Lietuvą

Lietuvos santykiai su Kinija aštrėja. Ar Vilnius išmoks konflikto pamokas?

Kadaise JAV prezidentas Džordžas Bušas jaunesnysis pasakė, kad Lietuvos priešai bus ir Amerikos priešai. Šiandien atsitiko kitaip. Tam tikru momentu Kinija tapo vienu iš pagrindinių geopolitinių JAV priešų, ir po kurio laiko atitinkamą užsienio politiką (po signalo iš Vašingtono arba savo iniciatyva) pradėjo vykdyti Vilnius.

Iš pradžių "Kinijos grėsmė" atsirado Lietuvos "Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime". Vėliau prasidėjo kalbos apie kinų investicijų Lietuvoje ribojimą. Antikiniškos politikos atspindžiu tapo šalies vyriausybės sprendimas pripažinti Lietuvos oro uostų planuotą sandorį su Kinijos bendrove "Nuctech" dėl bagažo patikros sistemos įsigijimo keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui. Šiais metais Lietuva demonstratyviai pasitraukė iš Kinijos bendradarbiavimo su Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis formato 17+1.

Į visa tai Pekinas reagavo kritiškai, bet radikalių atsakomųjų veiksmų nesiimdavo, nors buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau Lietuva jų sulauks. Tačiau Vilnius apie tai negalvojo ir nusprendė atidaryti Taivano atstovybę, teigdamas, kad nieko čia baisaus, nors visas pasaulis žino, kaip jautriai Pekinas reaguoja į šį klausimą.

Tokiu būdu Lietuva, faktiškai realizuodama JAV užsienio politiką, ilgą laiką kryptingai žlugdė santykius su Kinija ir galiausiai sužlugdė juos iki pamatų, nes Pekino kantrybė baigėsi.

Dabar Lietuvos ambasada Kinijoje tuščia, ir kinai nori pervadinti ją Reikalų patikėtinio biuru. Kitaip tariant, diplomatinis dialogas krizėje, ir Pekinui nesvarbu, kaip tai dera su tarptautine teise. Tačiau dar blogesnė situacija ekonomikoje. Lietuva, matyt, galės pamiršti eksportą į Kiniją. "Protingi" Lietuvos valdžios atstovai ir vietiniai ekonomistai teigia, kad šalies eksportas į Kiniją sudaro tik apie 1 proc. viso eksporto, bet (a) išmestos į šiukšlių dėžę visos pastangos, kad tas eksportas prasidėtų, (b) 1 procentas irgi nemaži pinigai, (c) prarasti eksporto į didžiulę Kinijos rinką, į kurią visi veržiasi, galimybę yra didelis nuostolis.

Be to, ekonominiai santykiai — tai ne tik eksportas, bet ir importas. Dabar geriausiu atveju Lietuvos importuotojai galės pirkti kiniškas prekes, kurias pirkdavo tiesiogiai, kitose šalyse (pavyzdžiui, Lenkijoje), kas reiškia papildomus kaštus, blogiausiu — su Kinija dirbęs nacionalinis verslas susidurs su ilgalaikėms tiekimo problemomis. Tačiau ir tai dar ne viskas. Yra informacija, kad Kinija spaudžia tarptautinį verslą, siekdama, kad jis nutrauktų savo bendradarbiavimą su Lietuva (jos įmonėmis). Ir Pekinui nesvarbu, kaip tai dera su PPO ar kitomis taisyklėmis.

Tokiu būdu, reikia kalbėti ne apie Vilniaus nesutarimus su Kinija, o apie tai, kad jai Lietuva tapo priešu ir pavyzdine auka, kurią reikia nubausti maksimaliai griežtai, kad kiti suprastų, kas laukia tų, kas peržengia Pekino nustatytas "raudonas linijas".

Klausimas — ar Vilniuje buvo nors truputį galvojama apie konfrontacinės politikos Kinijos atžvilgiu pasekmes? Ir jis kyla ir Lietuvos prezidentui, kuris ketina pasikalbėti apie tai su užsienio reikalų ministru. Tuo tarpu Seimo Užsienio reikalų komiteto narys Giedrius Surplys atvirai pareiškė: "Aš, dirbdamas Užsienio reikalų komitete, tikrai žinau, kad vyriausybė neturi jokių skaičiavimų, jokių analitinių duomenų nebuvo kaupiama, nebuvo jokių analizių ir jokių apskaičiavimų, kokią žalą mes patirsime ir ką su tuo darysime".

O kodėl tai nebuvo daroma? O todėl, kad greičiausiai buvo galvojama, jog Kinija niekaip nereaguos. Galvoti taip galėjo paskatinti Rusijos, kuri ligi šiol didžiąja dalimi palieka be griežto atsako antirusiškus Lietuvos veiksmus, pavyzdys ir tai, kad Kinijai svarbi ekonominė nauda. Tačiau Vilnius skaudžiai suklydo, nesuprasdamas, kad garbė (veidas) kinams, kaip jie (o ne Lietuva) ją supranta, žymiai svarbesnė už pinigus.

Dar vienas svarbus klausimas šioje istorijoje — o kur didžiausi Lietuvos sąjungininkai, ar jie padeda jai? Amerika, kurios užsienio politiką faktiškai realizuoja Vilnius, labai gerbia principinę Lietuvos poziciją ir... viskas. Tuo pat metu Lietuvos ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė sako: "Akivaizdu, kad šiandien Lietuva patiria Kinijos spaudimą, rytoj gali būti bet kuri kita valstybė, todėl mes ir toliau proaktyviai ieškosime ir gauname Europos Komisijos palaikymą. Tikiuosi, kad šią problemą išspręsime europinių lygiu". Kaip sakoma, tikėtis nedraudžiama, o didelio praktinio Briuselio palaikymo kol kas nematyti, ir toli gražu ne faktas, kad visa ES ims "kariauti" su Kinija dėl Lietuvos — neatmestinas variantas, kad ten bus pasakyta: "Kaip nors patys".

Apibendrinant, norisi prisiminti seną išmintį — reikia iš pradžių galvoti, o po to daryti. Lietuvos užsienio politikoje tokios tradicijos, atrodo, nėra, nes už Vilnių šioje srityje dažnai galvoja kiti, o jeigu jis dėl to susiduria su problemomis, tai tampa tik jo bėda. Tai gal laikas kažką keisti: pradėti vadovautis nacionaliniais interesais ir geriau planuoti tarptautinius žingsnius — ypač didžiųjų valstybių atveju (šiandien pasaulyje yra trys pagrindiniai galios poliai — JAV, Kinija, Rusija, ir su dviem iš jų Lietuva jau sugebėjo susipykti, kas yra užsienio politikos katastrofa)?

Tačiau požymių, jog Lietuva išmoks karčias pamokas, nėra. Kinija ragina Vilnių keisti požiūrį, o šalies valdžioje ligi šiol daug manančių, kad viskas daroma teisingai. Todėl, turbūt, vienintelis šios istorijos pliusas yra tas, kad kituose rinkimuose rinkėjai, galimai, nuspręs, kad jiems nereikia (konservatorių ir liberalų) valdžios, kurios užsienio politika žlugdo Lietuvos ekonomiką ir naikina jų darbo vietas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.