Katalikų Kūčių vakaras — Kristaus Gimimo šventės išvakarės

Kristaus Gimimas yra viena iš pagrindinių krikščioniškų švenčių, simbolizuojančių Jėzaus Kristaus įsikūnijimą. Romos Katalikų Bažnyčia Kalėdas švenčia pagal Grigaliaus kalendorių — naktį iš gruodžio 24 į 25 d.

Gruodžio 24 diena tarp katalikų vadinama Kūčiomis arba Vigilija (iš lot. vigilia — budėjimas). Daugelyje šalių tikintieji šią dieną laikomasi griežto pasninko. Šios dienos įžangos priegiesmis: "Štai atėjo laiko pilnatvė – Dievas atsiuntė savo Sūnų" pabrėžia artėjančios šventės — Jėzaus Kristaus Gimimo — reikšmę. Kūčių vakaro Mišios (lot. Ad Missam in Vigilia) paprastai prasideda vidurnaktį. Šių Mišių liturginės giesmės išsiskiria dideliu iškilmingumu.

Šventyklose purpuriniai Advento drabužiai keičiami į baltus. Presbiterijos papuošiamos Kalėdų eglute. Mišių metu prisimenamos Senojo Testamento pranašystės ir įvykiai, susiję su Išganytojo Gimimu. Mišių pabaigoje dvasininkas išneša ėdžias su Kūdikėlio Jėzaus figūrėle. Po iškilmingų mišių namuose rengiama šventinė vakarienė.

Betliejuje, kur, pasak legendos, gimė Jėzus Kristus, Kalėdų Mišios vyksta Kristaus Gimimo bažnyčioje. Tradiciškai jos prasideda vidurnaktį, pasibaigus iškilmingai procesijai. Iškilmingiausios Kalėdų pamaldos vyksta Vatikane.

Kūčios visada buvo pasninko metas. Daugeliui katalikų ši tradicija gyvuoja iki šiol.

Kūčių vaišės prieš vakaro pamaldas gruodžio 24 d. simbolizuoja džiaugsmą suvokus Dievo artumą ir dėkingumą jam už gausybę jo atsiųstų dovanų, kurias prarado žmonijos protėviai — Adomas ir Ieva. Pagal tradiciją, sužibus pirmajai žvaigždei, prie Kūčių stalo susirenka visa šeima. Dažniausiai prie stalo paliekama laisva vieta — spėjamam svečiui, kas simbolizuoja norą priimti Kristų, kuriam užeigoje nebuvo vietos. Kadaise šienu užklodavo grindis ar bent stalą Betliejaus ėdžios atminimui. Šiais laikais kartais ant stalo padedama šiek tiek šieno, ant kurio uždedama Jėzaus figūrėlė arba kalėdaitis (plona balta stačiakampio formos nerauginta duona). Kalėdaičio laužymas — senas krikščionių ir slavų paprotys, susijęs su Komunijos sakramentu. Tačiau ostija nėra komunija, o tik simbolizuoja meilę ir vienybę, kurią Kristus atneša Savo Gimimu. Tikintieji vieni su kitais dalijasi duona, atsiprašydami už savo tyčines ir netyčines skriaudas, ir sveikina vieni kitus su švente.

Šiuo metu kalėdinės duonos — kalėdaičių — paprotys yra plačiai paplitęs daugiausia Lenkijoje ir daugelyje Rytų Europos šalių. Kartais kalėdaičiai siunčiami paštu tam, su kuo per Kalėdų šventes nepavyksta sutikti.

Kartu su katalikais Kalėdas švenčia liuteronai, Anglikonų Bažnyčia ir dalis protestantų konfesijų. Kiekviena šalis turi savo tradicijas, susijusias su šia švente.

Ispanijoje Kūčios yra pati garbingiausia šventė. Kūčios čia vadinamos Nochebuena ir švenčiamos su šeima, rengiant šeimyninę vakarienę. Įprasta dovanoti dovanas šeimos nariams. Kai kurios šeimos, vadovaudamosi senomis katalikiškomis tradicijomis, šią naktį prie savo stalo kviečia vienišus senolius ir vargšus.

Vokietijoje gruodžio 24 d. po pietų daugumoje miestų gyvenimas sustoja. Apie dešimtą valandą vakaro suskamba varpai, skelbiantys Kalėdų pamaldų pradžią. Šią dieną į pamaldas eina net tie, kurie likusį metų laiką apie Dievą visai negalvoja. Po pamaldų rengiama soti šeimos vakarienė.

Norvegijoje daugelis šeimų šią dieną vyksta į pamaldas, kurios tradiciškai prasideda 15:00. Daugelis lanko savo mirusių artimųjų kapus ir padeda ant jų gėlių.

Lenkijoje Kūčios — ne poilsio diena, tačiau po pietų nebedirba įstaigos, biurai, parduotuvės. Kūčių vakarą, kai danguje pasirodo pirmoji žvaigždė, visa šeima puošniais drabužiais susitinka iškilmingoje vakarienėje. Visi dalijasi kalėdaičiais, sveikina vieni kitus su švente ir linki visko, kas geriausia. Ant stalo — liesi patiekalai: barščiai su riestainiukais, keptas karpis ir karpis su drebučiais, virtiniai su kopūstais ir grybais, džiovintų vaisių kompotas, saldūs pyragai. Kambaryje yra papuošta eglutė, o po ja — dovanos visiems šeimos nariams. Paprastai visi prie stalo gieda giesmes ir prisimena išeinančius metus.

Kanadoje Kalėdos prasideda gruodžio 24-osios vakare, kuris turi ypatingą pavadinimą – Christmas Eve ("Kalėdų išvakarės" arba "Kūčios"). Šį vakarą suaugusieji, baigę reikalus ar grįžę iš bažnyčios, sėda prie šventiškai padengto stalo: prasideda vakarienė Kalėdų išvakarėse. Niufaundlendo ir Labradoro provincijoje galioja paprotys Kūčių vakarą bažnyčioje pardavinėti žuvį, kurią gyventojai specialiai tam gaudo visą prieškalėdinę savaitę: tokiu būdu surinkti pinigai visiškai atitenka parapijos reikmėms.

Naujosios Škotijos provincijos dalyje, kurioje gyvena keltų kalniečių palikuonys, kaimuose visą naktį skamba senovinės dainos, kurios Kalėdų rytą sklandžiai virsta bažnytinėmis psalmėmis.

Kalėdos Brazilijoje taip pat yra šeimos šventė. Šią dieną daugybė vaikų ir anūkų atvažiuoja į savo tėvų namus ir sveikina vieni kitus su artėjančiomis Kalėdomis. Tradicinės Kalėdų Mišios aukojamos bažnyčiose — jos dar vadinamos "Gaidžio mišiomis", pagerbiant paukštį, kuris savo giedojimu skelbia Kalėdų ryto atėjimą.

Visose Rusijos katalikų bažnyčiose ir koplyčiose statomos Kalėdų eglės, įrengiamos prakartėlės su ėdžiomis, kuriose iškilmingai paguldomos kūdikėlio Jėzaus figūrėlės.

Rusijos, Jeruzalės, Serbijos, Gruzijos stačiatikių bažnyčios, Atonitų vienuolynai, Rytų apeigų katalikai ir kai kurie protestantai, gyvenantys pagal Julijaus kalendorių, švenčia Kristaus gimimą sausio 7 dieną.

Lietuvoje taip pat Kalėdų išvakarėse švenčiamas Kūčių vakaras. Kūčių pavadinimas yra kilęs nuo pagrindinio šios šventės patiekalo — kūčios. Kalėdų išvakarėse Lietuvoje tradiciškai gaminama 7, 9 ar 12 patiekalų. Dažniausia ruošiama 12 — norint, kad artiejantys metai būtų sotūs, reikia pamaloninti kiekvieną mėnesį. Tradiciniai valgiai — pasninko.

Kūčių dieną, iš ryto, visi šeimos nariai atlieka svarbiausius darbus, po to gerai nusiprausia, ir per dieną dažniausiai nieko nevalgę, danguje sužibus pirmajai žvaigždei sėda prie Kūčių stalo. Jeigu kuris šeimos narys yra miręs arba negali vakarienėje dalyvauti, paliekama tuščia vieta prie stalo. Tai išimtinai šeimos šventė, bet nuo seno Kalėdų išvakarėse Lietuvoje buvo įprasta į svečius pasikviesti ir netoliese gyvenantį vienišą kaimyną arba pavaišinti jį valgiu nuo Kūčių stalo.

Kūčių vakarienė visuomet valgoma ramiai, rimtai ir tylomis, ir be jokio alkoholio. Vėliau visi skuba į miesto bažnyčiose vykstančias Bernelių, arba Piemenėlių Mišias. Tai pirmosios Kalėdų Mišios.

Medžiaga parengta remiantis RIA Novosti informacija ir informacija iš atvirų šaltinių