Ne tik "Nord Stream". Ką dar su užmoju kuria Rusija

Parengtas, bet dar nesertifikuotas "Nord Stream-2" nėra vienintelis ilgai lauktas eksporto koridorius

Planuose numatyta aktyvi vamzdžio tiesimo per Mongoliją į Kiniją fazė, kelių gamyklų ir tiltų statyba. Apie didelius Rusijos projektus ateinančiais metais – RIA Novosti autorės Irinos Badmajevos medžiagoje

Jei ne plovimu, tai voliojimu

"Srautas" buvo baigtas dar rugsėjį. Dabar jį turi patvirtinti Vokietijos ir Europos reguliavimo institucijos. Pirmiausia nuosprendį paskelbs Vokietija, vėliau – Europos Komisija.

Kremlius ragina "būti kantrius". Tačiau Rusijai tai nėra svetima. Pagaliai į šio projekto ratus kaišiojami nuo 2018 metų. Vamzdis iš Leningrado srities Ust-Lugos nukreiptas į Baltijos jūros dugną ir išnyra netoli Vokietijos miesto Greifsvaldo. Dvi linijos. Ilgis viršija 1,2 tūkstančio kilometrų. Bendras pajėgumas yra 55 milijardai kubinių metrų gamtinių dujų per metus. Iš viso projektui išleista devyni su puse milijardo dolerių.

Pusė yra "Gazprom" pinigai. Antroji dalis – partnerių Europoje investicijos: Prancūzijos "Engie", Austrijos "OMV", Anglijos "Dutch Shell" ir Vokietijos "Uniper" bei "Wintershall Dea".

Be to, užsienio bendrovės yra tik investuotojos. Projekto "Nord Stream-2" pradinis rangovas buvo Šveicarijos "Allseas". Tačiau 2019 metais Jungtinės Valstijos pagrasino sankcijomis visiems, parūpinusiems laivus dujotiekio statybai. "Allseas" išsigando ir nutraukė darbą, nors liko tik šeši procentai neužbaigtų darbų.

Padėtį apsunkino tai, kad nebaigta statyti dalis buvo Danijos teritoriniuose vandenyse. Kopenhagoje leidžiama naudoti tik vamzdžių klotuvus su beinkarine padėties nustatymo sistema. Rusijoje toks yra tik vienas – "Akademik Čerskij".

Tačiau danai nusileido, o barža "Fortūna" įveikė kelis kilometrus. 2021 metų sausį laivui ir jo savininkui buvo taikomos kitos JAV sankcijos. Dešimtys užsienio įmonių atsisakė dalyvauti projekte. Vokietijos "Uniper" ir "Wintershall Dea" nutraukė finansinius srautus.

Sankcijos buvo įvestos valdant Donaldui Trampui. Džo Baideno administracija beveik iš karto paskelbė, kad "Nord Stream-2" kelia grėsmę ES. Nepaisant to, amerikiečiai pažadėjo pasitarti su europiečiais. Liepos pabaigoje Berlynas ir Vašingtonas pagaliau pasiekė kompromisą. Pagrindinė sąlyga – išsaugoti tranzitą per Ukrainą. Kijevas nuolat kartoja, kad Maskva "Nord Stream-2" ketina panaudoti kaip politinį instrumentą.

Rudenį JAV vėl ėmė grasinti, nors dujotiekis jau buvo baigtas. Iki spalio 18 dienos pirmoji linija buvo užpildyta techninėmis dujomis. Paleidimo buvo tikimasi sausio mėnesį. Tačiau jį teko atidėti. Šį kartą – dėl vokiečių biurokratijos.

Ir Sibire – jėga

Tęsiamas darbas su ne mažiau svarbiu ir didelio masto projektu – "Sibiro galia-2". Apie jį pradėta kalbėti prieš 15 metų ir tada jis vadintas "Altajumi". Dėl techninių sunkumų tiesiant vamzdžius per kalnų grandinę, maršrutas buvo pakeistas. Dujos keliaus ne per Altajaus kalnus, o tranzitu per Mongoliją į Kiniją.

Rusijos teritorijoje kirs Krasnojarsko kraštą, Irkutsko sritį, Buriatiją ir Užbaikalę. Šie regionai vis dar neturi tiesioginės prieigos prie dujų ir yra priversti gyventi iš anglies. Generalinis rangovas iš Rusijos yra "Stroytransneftegaz", kuris taip pat įgyvendino pirmąją "Sibiro galią". 2021 metais buvo parengta galimybių analizė. Gruodį Vladimiras Putinas pareiškė, kad "darbas vyksta sėkmingai". Netrukus prasidės statybos. Numatomas eksporto pajėgumas – 50 milijardų kubinių metrų per metus.

Tam reikės daug investicijų. Darbo vietos jau sukurtos, o aktyvioje fazėje jų skaičius išaugs iki šimtų tūkstančių.

Perėjimas prie reikalo: kam reikalingas Lenos tiltas

Be vamzdynų ir dujofikavimo, prioritetas yra transporto tinklas. Sachos Respublikoje tai nėra lengva. Didžiausio regiono – Jakutsko – sostinė yra atokiau nuo federalinių greitkelių "Lena" ir "Kolyma". 150 dienų per metus nėra stabilaus ryšio tarp Vakarų Jakutijos ir Rytų Sibiro. Žiemą jie kerta ledo kelius. Vasarą – naudojasi keltais.

Tačiau 2019 metais Lenos upė tapo sekli. Pusė respublikos gyventojų atsisakė būti atkirsti nuo žemyno. Jie nori radikaliai išspręsti problemą: pastatyti tiltą. Idėja buvo aptarinėjama nuo devintojo dešimtmečio. Tokio didelio masto projektui pinigų tiesiog nebuvo. Galiausiai jis buvo įtrauktas į nacionalinę Tolimųjų Rytų plėtros programą.

2020 m. vasario mėn. jakutų valdžia pasirašė koncesijos sutartį su korporacija "Rostec" ir "VIS" grupe. Trijų kilometrų tiltas ir 11 kilometrų privažiavimų buvo įvertinti beveik 83 su puse milijardo rublių. Vasarą ministro pirmininko pavaduotojas Maratas Chusnulinas nurodė Susisiekimo ministerijai paspartinti eigą. Eismas tiltu turėtų būti atidarytas jau 2024 m.

Projektas ne tik užtikrins transporto pasiekiamumą, bet ir 2,5 procento padidins Jakutijos bendrąjį regioninį produktą.

Daugiausia dėmesio – polimerams

Būtinai reikia dujotiekių, tiltų. Tačiau ekonomikos augimas negali būti pasiektas be pramonės. Ateinančiais metais šalyje bus kuriamos didelės įmonės. Pavyzdžiui, suskystintų gamtinių dujų gamykla Chabarovsko teritorijoje. Tam reikės apie 9,8 mlrd. dolerių.

Investuotojai – Rusija, JAV, Indija ir Japonija. Pajėgumai – 6,2 mln. t perdirbto kuro per metus. Irkutsko polimerų gamykla taps viena didžiausių etano perdirbimo srityje. Statybos įsibėgėja: statomos šešios pirolizės krosnys. Jas planuojama baigti iki šių metų pabaigos. Regione atsiras daugiau nei 1 500 darbo vietų. Į šią gamyklą dedamos didelės viltys, nes polimerų rinkos plėtra yra viena iš stabilių pasaulio ekonomikos tendencijų. Polietilenas ir polipropilenas ypač reikalingi Rytų ir Pietryčių Azijoje.