Svetimi čia neina: JAV pastebėjo TSRS atgimimą

Incidentas Kazachstane jau dabar vertinamas kaip pasiruošimas didelėms Maskvos ir Vašingtono deryboms: Vakarai bandė panaudoti neramumus respublikoje savo interesams, suvaidinti savo scenarijų, tačiau Rusija skubiai atėjo į pagalbą kaimyninės šalies valdžiai

Kazachstano įvykių negalima analizuoti ir vertinti atskirai nuo to, ką Vakarai vadina "Putino ultimatumu", tai yra, Rusijos reikalavimų JAV atsisakyti Ukrainos ir posovietinės erdvės bei prasidėjusių Rusijos ir Amerikos derybų, rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.

Tačiau ryšys čia visai ne toks, koks atrodo. Incidentas Kazachstane jau dabar vertinamas kaip pasiruošimas didelėms Maskvos ir Vašingtono deryboms: Vakarai bandė panaudoti neramumus respublikoje savo interesams, suvaidinti savo scenarijų, tačiau Rusija skubiai atėjo į pagalbą apsuptos kaimyninės šalies valdžiai ir tuo užgesino pavojingą suirutę.

Ginčijamasi, kam tai galiausiai naudinga: Rusijai, kuri įtvirtino savo įtaką posovietinėje erdvėje, ar JAV, gavusioms papildomą galimybę pavaizduoti Maskvą kaip agresorę? Tačiau ne taip svarbu, ką iš tikrųjų Kazachstane veikia Rusijos desantininkai – europiečiams, kuriuos anglosaksai kelis mėnesius ruošė Rusijos invazijai į Ukrainą, su "okupantais" jau viskas aišku.

Tačiau nors JAV tikrai dabar eksploatuoja temą "labai sunku atsikratyti Rusijos karių", pagrindinė Kazachstano įvykių reikšmė joms yra kita: jie pagaliau įsitikinę, kad Rusija atkuria savo įtaką posovietinėje erdvėje. Tai yra, "Putino ultimatumas" nėra atsitiktinis ir visai nepanašus į blefą, todėl amerikiečiai derybas su Maskva pradeda nepatogioje netikrumo atmosferoje. Kas vyksta, ką rusai daro? TSRS atkūrimas? Sekmadienį "CNN" apie tai paklausė valstybės sekretoriaus Entonio Blinkeno ir jis sutiko.

"Manau, kad taip yra, tai yra vienas iš prezidento Putino tikslų. O tai reiškia, kad reikia atkurti įtakos sferą šalyse, kurios anksčiau buvo Sovietų Sąjungos dalis", – sakė jis.

Tačiau, kaip iš karto pridūrė Blinkenas, "TSRS atgimimas yra nepriimtinas". Tai yra, kaip pastaruosius dešimt metų mėgsta kartoti Vašingtonas, "mes jums to neleisime". Tačiau pagrindinis ankstesnės administracijos užsienio politikos strategas (nors ir joje žaidė savo žaidimą), buvęs Trampo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Džonas Boltonas kaip tik bijo dėl to, ką jie leis, jei į Kazachstano įvykius reaguos neteisingai.

Sekmadienio straipsnyje "The Wall Street Journal" "Ar krizė Kazachstane yra Tarybų Sąjungos atgimimas?" Boltonas perspėjo: "Dėl NATO tvirtumo dabar Putino ekspansiniai tikslai gali būti nepasiekiami. Tačiau jei NATO apsiribos retorika apie "taisyklėms pagrįstą tarptautinę tvarką" ir ragins visas šalis "būti santūrias", istorikai vėliau Kazachstano krizę gali įvardyti kaip momentą, kai Sovietų Sąjunga pakilo iš pelenų".

Kad būtų užkirstas kelias TSRS sugrįžimui, Boltonas maldauja "nenusileisti Putino reikalavimams, ypač jo reikalavimui, kad NATO įsipareigotų nesiplėsti toliau į rytus". Jis nereikalauja nedelsiant priimti Ukrainą į NATO (suvokdamas visą to nerealumą), bet siūlo "skubiai parengti strategiją buvusioms sovietinėms respublikoms, kurios nėra aljanso narės".

Neužtenka vien pasakyti, kad neturime jokių sutartinių įsipareigojimų juos apsaugoti, o tai ignoruoja strateginę tikrovę. Pasirodo, jo nuomone, būtina paneigti Maskvos garantijas dėl nesiveržimo į rytus ir sukurti posovietinės erdvės apsaugos nuo rusų strategiją, kitaip jie atgaivins Sovietų Sąjungą.

Taip, Boltonas tiki atlantistų gebėjimu išlaikyti savo įtakos sferoje dalį posovietinės erdvės (bent jau Ukrainą, Gruziją ir Moldovą), o tam dabar reikia tvirtai "pasiųsti" Putiną su jo saugumo garantijų reikalavimais. Ryžtingai nusiteikusios NATO narės baiminasi, kad reikalaudami Ukrainos atlantizacijos (nors ir atidėtos), Vakarai patys paspartins posovietinės erdvės reintegracijos procesą.

Juk Maskva pagaliau įsitikins, kad jie visiškai nenori atsižvelgti į jos interesus, ir padarys viską, kad atimtų iš aljanso galimybę žaisti Ukrainos korta. Ką aš čia galiu pasakyti? Rusijos politinės kontrolės posovietinėje erdvėje atkūrimas tikrai įvyks – galite tai pavadinti TSRS atgimimu, bet kalbėsime apie Eurazijos sąjungos kūrimą.

Vakarai gali šiurkščiai trukdyti (nepaisant jų krizės ir pasaulio tvarkos modelio pasikeitimo, tam turi dar šiek tiek laiko), gali garsiai pasisakyti ir visus gąsdinti Rusijos grėsme – visa tai nėra taip svarbu. Nes Rusijos geopolitinės erdvės atkūrimas (jau nekalbant apie Ukrainos grąžinimą) yra ne Putino ar Maskvos hegemoniškų manierų užgaida, o natūralios nacionalinės istorijos eigos atkūrimas.

Nieko iš nieko Rusija neatima, tik atkuria tai, kas buvo laikinai prarasta. Ir tai atitinka ne tik rusų interesus, ką aiškiai parodė įvykiai Kazachstane. Kiek nerimo (daugiausia teisingo, bet iš dalies perdėto), kad prarandame Vidurio Aziją? Tame pačiame Kazachstane stiprėja Vakarų, Turkijos, Kinijos pozicijos, o mus išstumia, greitai viską prarasime. Tačiau ištinka krizė (ir net nesvarbu, kas prie jos labiau prisidėjo: vidinės problemos ar išorinės intrigos), ir pasirodo, kad tik Rusija sugeba sustabdyti chaosą ir sumaištį.

Kadangi turime tikrai veikiančią valstybę ir valstybingumo tradiciją, yra supratimas apie likimų ir interesų bendrystę su kaimyninėmis valstybėmis – ir net atsakomybė už jas. Nes jų ramybė yra mūsų saugumo reikalas ir dėl to, kad turime milijonus imigrantų iš ten, ir todėl, kad suprantame, jog pasaulinės aplinkybės nesuteikia posovietinėms respublikoms "tiesiog savarankiško, nuo niekieno nepriklausomo gyvenimo" pasirinkimo.

Tačiau kaip gerai tai supranta pačios posovietinių valstybių tautos? Juk tiek vietinis elitas, tiek išorinės jėgos jau daug metų moko, kad jie yra didžiausi, nepriklausomi ir nusipelnę geresnio gyvenimo, o kai kurie išoriniai veikėjai visas problemas aiškina rusų okupacijos palikimu ar Rusijos okupacija ir Kremliaus intrigomis.

Propaganda, žinoma, paliečia dalį visuomenės, todėl turime nuosekliai skatinti vietinį elitą koreguoti ideologiją ir švietimą, be kita ko mūsų bendros praeities pristatymo klausimais, nes kai ateina tiesos akimirka, būtent Maskvos prašoma pagalbos. Ir todėl, kad neapgaus, ir dėl to, kad yra bendrų grėsmių, ir dėl istorinės atminties ir bendros ateities, kad ir kaip mūsų priešininkai stengtųsi tam užkirsti kelią.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.