Nuo genocido iki "pragariškų sankcijų": Vakarai ištikimi sau

Rengiantis Ženevos deryboms tarp Rusijos ir JAV visi galvojo ir svarstė, kas bus, jei partneriams nepavyks susitarti, ir tai iš pradžių atrodė labai tikėtina. Susitarimo nepavyko pasiekti, tačiau po to nieko ypač baisaus neįvyko

Juokinga, bet amerikiečiai vėl nori įvesti sankcijas, rašo RIA Novosti autorius Maksimas Sokolovas.

Juoką kelianti ar bent jau šaltakraujiška reakcija į pasiruošimą "pragariškoms sankcijoms" kyla ne dėl to, kad sankcijos yra ypač malonios. Bet su tuo, kad nuolatinis ugningos gehenos minėjimas yra kiek monotoniškas.

Kongrese JAV deputatams galbūt patinka apgailėtinos kalbos apie sankcijas.

Tačiau anapus vandenyno tokios kalbos sukelia tik nuovargį ir suvokimą, kad visa tai neduos jokio rezultato. Nors atrodo, kad blogiau jau negali būti. Jeigu Rusija įsiverš į Ukrainą (apie artėjantį žaibo karą mums buvo pasakojama jau daugiau nei mėnesį, nors koks tas žaibo karas, kuris niekaip neįvyksta?), iš Vašingtono ji sulauks įvairių priemonių.

Atjungimas nuo SWIFT (tai buvo privaloma jau keletą metų, nors Rusija jokiu būdu nebus atjungta). Sankcijos trims ar daugiau pasirinktų bankų. Originalus metodas, kai pateikiamas keliolikos finansinių institucijų sąrašas (Sberbank, VTB, Gazprombank, Rusijos tiesioginių investicijų fondas, Alfa-Bank, Rosselkhozbank ir kt.), o Baltųjų rūmų administracija išrenka tris kalčiausius.

Arba tie, kurių blokavimas ypač pakenks Kremliui. Pavyzdžiui, "Alfa-Bank" – nors valdžia Londone jau seniai, tačiau jo sužlugdymas bus baisus smūgis saugumo pajėgoms. Ir galiausiai asmeninės sankcijos prezidentui, premjerui, užsienio reikalų ministrui ir gynybos ministrui. O tai reikštų visišką santykių nutraukimą.

Visa diplomatija remiasi tuo, kad diplomatijos atstovas kalba savo suvereno vardu. Jeigu JAV Kongresas ir administracija paskelbs nuo šiol Rusijos prezidentui nebeskambinti, su kuo jie tada spręs abipusiai dominančius klausimus? Su Navalnu? Su Gozmanu? Su Šenderovičiumi? Net nejuokinga. Kartu pranešama, kad pragariškos sankcijos nėra tik kūrybinė liaudies deputatų fantazija (jie gali daug ką fantazuoti), jai pritaria ir JAV administracija.

Skamba rėsmingai, nors santykiai administracijoje jau seniai buvo kuriami remiantis principu "vieną dieną gulbė parklupdys lydeką", ir labai sunku suprasti, kuris Vašingtono bokštas ko nori. Vienos valios jau seniai nebuvo.

Nors projektą palaikiusi Ženevos derybininkė Vendi Šerman (Wendy Sherman) patikslina, kad tai gali būti ne tik dėl tiesioginės karinės invazijos (savaime suprantama), bet ir tuo atveju, kai tiesioginės invazijos nebus, tačiau Rusijos politika "kažkaip menkins Ukrainą arba inicijuos pokyčius, kurių Ukrainos žmonės neprašė".

Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia, kad sankcijos gali būti taikomos nepriklausomai nuo karo veiksmų buvimo ar nebuvimo.

Juk Ukrainos valdžios pozicijų menkinimas yra nuolatinis (tam yra Zelenskis) ir visada galima sakyti, kad dėl to kalta Maskva. Taip pat "pokyčiai, kurių ukrainiečiai neprašė", yra tokie pokyčiai (nesvarbu, ką ir kas sukėlė), kurie nepatinka Valstybės departamentui, kuris ukrainiečių valią supranta geriau nei patys ukrainiečiai.

O jei nepatinka, tai vėl kalta Maskva. Tai reiškia, kad reikia griežtos bausmės. JAV sankcijos, kurios nedera su jokia teisės idėja apskritai ir su nusikaltimo bei bausmės doktrina konkrečiai, gali sukelti įvairias reakcijas – juoką, baimę, pasipiktinimą ir kt. Sankcionuotojo, tai yra, JAV valdžios, požiūriu, pati sankcijų sąvoka gali būti aiškinama etimologiškai – iš lot. sanctio – "neliečiamas įstatymas, nepažeidžiamas įteisinimas", kuris pereina į veiksmažodį sancire – "šventinti, padaryti nekintamu, paskelbti nesunaikinamu" ir būdvardį sacer – "šventas".

Jungtinių Valstijų valdžios valia yra šventa ir nepajudinama, kaip ir pridera nenuginčijamai šventovei, o kas prieštarauja šiai valiai, šventvagiauja su visomis to pasekmėmis.

Jei sankcijos yra neapibrėžto pobūdžio, atsakomybės priemonės taikymas priklauso tik įgaliotos institucijos, pavyzdžiui, absoliutaus monarcho, nuožiūrai. Tiesa, atkreipiamas dėmesys, kad neterminuotos sankcijos šiuolaikinei teisei nebūdingos, tačiau JAV Kongresas ir administracija geriau žino, kas būdinga, o kas ne.

Belieka pastebėti, kad, palyginti su neaiškiomis praėjusių amžių sankcijomis, Amerikos praktika vis dar yra gana humaniška. XV amžiuje chanas Achmetas pagrasino sankcijomis carui Ivanui III, XVI amžiuje anglų karalius Henrikas VIII, nesugebėjęs sužadėti savo sūnaus Edvardo VI su mažamete Marija Stiuart, įvedė sankcijas blogai pasielgusiai Škotijai, įsakydamas be gailesčio plėšti miestus ir žudyti visus, kas pasipriešins. Šalia Henriko VIII dabartinė Amerikos administracija yra romumo įsikūnijimas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.