Sausio 13-osios protestas: landsbergizmo pabaigos pradžia

Sausio 13-ąją, kaip ir kasmet, prie Seimo turėjome oficialų tragiškųjų 1991-ųjų sausio įvykių minėjimą. Tik, kitaip nei būdavo lig šiol, minėjimas baigėsi ryškiu susidūrimu tarp liaudies ir valdžios

Greta valdiškojo minėjimo, į kurį atvyko ir premjerė Ingrida Šimonytė, ir konservatorių "patriarchas" Vytautas Landsbergis, įvyko ir protesto mitingas, į kurį sugūžėjo per du tūkstančius valdančiuoju režimu pasipiktinusių Lietuvos piliečių.

Pastarieji, vietoje to, kad klausytųsi "patriotinių" ir "vienytojiškų" politikierių šnekų, šiuos tiesiog nušvilpė (skanduodami šūkius "gėda!", "Seimą lauk!", "ožį lauk!" ir kt.).

Tai papiktino "elitinius" sluoksnius: ir sisteminė žiniasklaida, ir visokiausi "ekspertai" vis nenustoja piktinęsi, kaip prie Seimo susirinkusi minia drįso, atseit, paniekinti šį iškilų minėjimą...

Kalbant apie tai, turėkime omenyje, kad pastaruosius 30 metų Lietuvoje gyvuojantis režimas apskritai (ir landsbergizmas ypatingai!) save legitimuoja pasakojimu apie "sovietų okupaciją". Ir šiame pasakojime sausio 13-oji yra įgijusi tikrai sakralinį, sakyčiau netgi mitinį, statusą.

Tad valdančiųjų sluoksnių pasipiktinimas šiuo atveju yra natūralus. Ir, be to, simptomiškas: pats Vytautas Landsbergis pareiškė, kad tądien prie Seimo susirinkę protestuotojai — "tai jokie ne Lietuvos žmonės, o jedinstva ir fašistai"...

Pacituotieji "Patriarcho" žodžiai, kaip ir panašios jo klapčiukų ištaros, tik vėl išryškina faktą, kad turime "dvi Lietuvas". Vieną — ponų Lietuvą, kuriai atstovauja valdantieji. Ir antrą — darbo Lietuvą, kurios atstovai pastaruosius nušvilpė.

Šiame kontekste ką tik praėjęs sausio 13-osios protestas — ne tik ryškiausias šio mėnesio lietuviškas politinis įvykis. Tai yra, mano manymu, simbolinis lūžis, žymįs ne ką kita, kaip landsbergizmo pabaigos pradžią...

Kodėl?..

Štai, prieš 10 metų socialistas Algirdas Paleckis (antrindamas ir Vytautui Petkevičiui, ir visai eilei liudininkų) viešai suabejojo oficialiąja 1991 m. sausio 13 d. įvykių versija. Ir, nežiūrint aršaus ažiotažo, jis, kartu su tuomečio Socialistinio Liaudies Fronto aktyvu, išdrįso į analogišką sausio 13-osios minėjimą ateiti protestuoti su vėliavomis ir plakatais.

Tąsyk, be jo ir keliasdešimties "frontininkų", daugiau niekas neatėjo. Na, o ir dauguma to meto "antisistemininkų" ne tik nebūtų drįsę, bet net nebūtų pagalvoję, kad sausio 13-osios minėjimas prie Seimo — tai tinkama vieta ir laikas protestui prieš valdžią...

O dabar, 2022 metais, situacija yra gerokai pasikeitusi...

Taip, sakralinis sausio 13-osios statusas niekur nedingo. Greičiausiai, dauguma įvykusio protesto dalyvių vis dar tiki šiuo mitu. Bet (ir tai labai didelis "bet"!)...

Dabar jie suvokia, kad šiuo mitu ne šiaip naudojasi, bet velniškai manipuliuoja veikėjai, kuriems "patriotizmas", "tauta" ir "tėvynė" tėra tik frazės, už kurių slypi itin merkantiliški tiek klaniniai, tiek asmeniniai interesai...

Antai vienas iš sausio 13-osios protestą rūsčiausiai smerkusių "teisuolių", dainininkas Algirdas Kaušpėdas vienoje savo dainų šiuos interesus įvardijo kone su cinišku atvirumu:

"Ir pagaliau, ir pagaliau aš gyvenu kaip Vakarų buržujus,
Perku-parduodu nekilnojamus turtus.
Kas vakar buvo litais — šiandien eurais
Dėkoju Landsbergiui, tebūna jam dangus!"

Iš tiesų: ne dėl "laisvės", "demokratijos" ar "nepriklausomybės" chimerų, bet dėl "trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto" (kaip sakytų Kudirka) prieš 30 metų "kovojo" šie veikėjai su savo "Patriarchu" priešaky... Na — ir iškovojo: užtat ir linki Jam "dangaus"!

O paprasti žmonės, ilgus metus liūliuoti pseudopatriotinėmis šnekomis, galų gale tai pradeda suprasti.

Tad nenuostabu, kad į šį protestą su savo bendražygiais iš kairiojo-patriotinio "Teisingumo aušros" judėjimo atėjęs Algirdas Paleckis daugumos buvo pasitiktas pagarbiai, netgi šiltai — kaip režimo persekiojimų nepalaužtas kovotojas ir, pagaliau, kaip tikras liaudies interesų gynėjas.

Nenuostabu ir tai, kad tuo viskas nesibaigia: planuojami analogiški protestai vasario 16-osios ir kovo 11-osios progomis...

Kaip, beje, nenuostabi ir "elitinių" ruporų reakcija: ir sisteminis "vlogeris" Skirmantas Malinauskas, ir Sorošo fondo numylėtas "nepriklausomasis" rūmų žurnalistas Andrius Tapinas pradėjo mobilizuoti savo sekėjus, kad šie vasario 16-ąją kuo masiškiau ateitų palaikyti valdžią...

Taigi, kova tarp "dvejų Lietuvų" realiai perėjo į režimo sakralizuotą (1991 m. sausio 13 d., 1918 m. vasario 16 d., 1990 m. kovo 11 d.) teritoriją, kurioje ne taip jau seniai kažkas panašaus būtų buvę neįsivaizduojama.

Visa tai rodo, kad liaudis pradeda busti. Ir, atitinkamai, kad prasideda naujas etapas tiek Lietuvos nesisteminės opozicijos, tiek šalies politinėje istorijoje apskritai. Kartu tai yra ir pradžia pabaigos — landsbergizmo pabaigos...

"Patriarcho" adeptams, žinoma, tai žada artėjančias bėdas. Tačiau likusiai Lietuvai, iš tiesų, Lietuvos žmonių daugumai, tai yra gera žinia.

Su kuria tą daugumą ir sveikinu.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija