Europa negali nuspręsti, kaip nubausti Rusiją

Sutarėme nubausti Rusiją – taip trumpai galima apibūdinti vakar vykusio ES valstybių narių užsienio politikos vadovų susitikimo rezultatus

Briuseliui atrodo, kad Rusija "kuria karinius planus Ukrainos atžvilgiu". Prieš prasidedant pokalbiams buvo labai akcentuota, kad diskusija buvo "neformalaus pobūdžio", matyt, ir siekiant nusimesti atsakomybę už galimas pasekmes, rašo RIA Novosti autorė Jelena Karajeva.

Šis susitikimas tokiu formatu yra antrasis per pastarąsias dešimt dienų. Pagrindinė jo tema nesikeičia: ES nori nubausti (čia ir be jokių kabučių, ir neperdedant) Rusiją už tai, kad ji pasiūlė dirbti pagal naujos žemyno saugumo politikos kontūrus. Atsižvelgdami ir į savo, ir į europiečių interesus, kurie, net jei patys europiečiai to dar nesupranta, gali nukentėti.

Europos Sąjunga, nepatenkinta, kad Rusija jai (su vyriausiuoju diplomatu Boreliu) pasiūlė prisėsti ant atsarginių suolelio ir palaukti koridoriuje, kol abi supervalstybės spręs susikaupusias problemas, ir ketina pasakyti savo "fe" Rusijos užsienio politikai, bet taip, kad nesupykdytų nei Maskvos, nei Vašingtono.

Nes supykdydami Maskvą, gali sukelti naują įtampą santykiuose, kuri pasireikš energijos kainų augimu, o supykdę Amerikos politikus, labai tikėtina, kad praras besąlygišką globalistų elito paramą.

Kaip Europos Sąjunga ketina išlipti iš spąstų, kuriuos pati paspendė ir pati į juos įkliuvo? Akivaizdu, kad šiuo metu tiesiog nėra sprendimo, kuris tiktų visiems. Todėl kai JAV kalba apie ES "sankcijas" Rusijai, iš kitos Atlanto pusės pasigirsta ne aidas, o kakofonija. Rytų, daug mažiau turtinga naujoji Europa, įpratusi gyventi iš dosnių ES subsidijų, šiandien prekiaujanti beveik vien rusofobija, reikalauja Rusijai "griežtų sankcijų".

Ten esantys politikai mano, kad jų vyresnieji partneriai – ir net ne Briuselis, o Vašingtonas – atlygins jiems visą hipotetinę ekonominę žalą ir net su palūkanomis. Vakarų Europa, o jos vardu dabar kalba dvi šalys – Vokietija ir Prancūzija, žodžiu remdamos jaunesniuosius koalicijos partnerius, pasisako kur kas santūriau.

Prancūzijos prezidentas ir Vokietijos kancleris vengia ir šiurkščių žodžių, ir šiurkščių intonacijų, nes kas, jei ne Vokietijos vyriausybė, žino, kad žvarbią žiemą šalies kuro saugyklose dabar yra mažiau nei pusė reikalingų atsargų, Prancūzijoje automobilių benzino kaina jau seniai peržengė pusantro euro už litrą ribą, o šis kainų etikečių valsas, kaip kylantis pienas ant viryklės, jau pastebimas Eliziejaus rūmuose.

Praėjus beveik aštuoneriems metams nuo antirusiškų sankcijų (tiek sektorinių, tiek bendrųjų) įvedimo už tai, kad Rusija apsaugojo Krymą nuo kraujo praliejimo ir išreiškė politinę paramą rusams Donbase, ES, matyt, pradeda suvokti, kad praktiškai visi apribojimai, nepažeisdami Rusijos ekonomikos struktūros ir plėtros, yra šūvis į koją visos Europos ekonomikai. Kad ir kaip bandytų įrodyti priešingai tie, kurie priėmė ir pratęsė šias sankcijas.

Rezultatas, jei atsižvelgsime tik į oficialią statistiką, neleidžia interpretuoti dvejopai (net jei neatsižvelgsime į pandemiją). Ir tai yra štai kas: pragyvenimo brangimas visoje vieningoje Europoje, sparčiai auganti infliacija (kuri neturi precedento nuo euro įvedimo, tai yra per pastaruosius du dešimtmečius) ir sparčiai didėjančios energijos kainos.

Ir nesvarbu, kad bėgant metams keitėsi Europos Komisijos vadovybė, o Europos Parlamente sėdi visai kiti deputatai – ekonominio aktyvumo nuosmukio vektoriaus, apie kurį, beje, nesėkmingai bandė įspėti Rusijos politikai ES tada, 2014 m., dabar to nepastebėti neįmanoma. Ir neatsižvelgti – net jei Vašingtonas kviečia dalyvauti antirusiškuose žaidimuose – neįmanoma.

Tiek ukrainiečių, tiek Ukrainos naratyvą išnaudojančių politikų isterija pačioje Europoje dėl menkiausių dvejonių bendroje pozicijoje apie rusofobiją iš tikrųjų yra netiesioginis įrodymas, kad "kietumas" nustojo būti universaliu svertu Rusijos atžvilgiu.

Kijevas, pasipiktinęs Berlyno pozicijomis, o paskui Paryžiaus pareiškimais, žaidžiantis sužymėtomis kortomis, kurias jam išmetė partneriai iš Amerikos, nustojo būti patikimas tiems, kuriems nori pasirodyti kaip rimta partija tarptautiniuose santykiuose. Kad ir kiek besistengtų.

Paryžius ir Berlynas, išlaikantys tik išorinį susirūpinusį veidą, šiandien pirmenybę teikia atsargiems pasiteisinimams, suvokdami, kad Ukrainos išprovokuotos netvarkos atveju jiems teks prisiimti pagrindinę politinę atsakomybę, taip pat už Vašingtono geopolitines ambicijas teks sumokėti valdžiai, o svarbiausia – šių dviejų šalių gyventojams.

Netikėtas Didžiosios Britanijos įsikišimas į Europos geopolitinį derinimą (su sensacija apie Maskvos planus Kijeve pasodinti "prorusišką lyderį") – kaip dramblys porceliano parduotuvėje, ir maždaug tokiu pat efektyvumu vargu ar sukels supratimą žemyne. Britai, nesugebėję išeiti iš Europos Sąjungos be skandalų ir pretenzijų, dabar bando žaisti partnerystę su Ukraina, matyt, pamiršdami, kad Berlynas ir Paryžius, kaip, beje, Roma ir Viena, geografiškai ir finansiškai yra arčiau Londono nei Kijevas.

O šis žingsnis, žinoma, nesukelia nesutarimų tarp Jungtinės Karalystės ministro pirmininko Europos partnerių. Daugelį metų po Antrojo pasaulinio karo, jei Europoje buvo norinčių sukelti kruviną netvarką, tai jie užvirdavo tą košę akivaizdžiu atstumu nuo Europos sienų – Afrikoje ar Azijoje. Tačiau su kiekvienu dešimtmečiu karo ir taikos siena artėjo prie Europos, kaip ir išpūstos – per neapgalvotumą ar godumą – konflikto ugnies pasekmės.

Jugoslavijos pamokos, kai suvienyta Europa pirmą kartą susidūrė ir su pabėgėliais, ir su ginklų platinimu žemyne, nebuvo išmoktos. Dabar konflikto grėsmė, ypač tiekiant į Kijevą mirtiną karinę ginkluotę, taip pat atvykus kariuomenės instruktoriams, labai didėja.

Tačiau "sėdintieji Briuselyje" nenori pastebėti šio pavojaus, apsimesdami, kad yra pasiruošę taikyti sankcijas Rusijai dėl "agresyvaus elgesio". Dabartinė situacija primena tą, kuri žemyne ​​jau buvo praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje, kai TSRS buvo įvestos ekonominės sankcijos, o reali grėsmė Europai kilo iš nacistinės Vokietijos. Deja, tos epochos ir tos istorijos pamokos, sprendžiant iš to, kas vyksta šiandien, jau seniai užmirštos. Todėl bus ne pro šalį dar kartą priminti, kas atsitinka, kai suklysti dėl tikrojo, o ne fiktyvaus agresoriaus, ketinimų.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.