Diunkerkas ukrainietiškai: NATO susiskaldžiusi ir demoralizuota

Jungtinių Valstijų dirbtinai sukurta Ukrainos krizė gali tik sunaikinti, o ne sustiprinti Šiaurės Atlanto aljansą

Amerikiečių ir europiečių nacionaliniai interesai radikaliai skiriasi. Per daug pavojinga neatsakinga Vašingtono užsienio politika, kuri dešimtmečius generuoja regioninius karus ir garantuoja milijonų žmonių mirtį.

Sąlygiškai prorusiška Ukraina kadaise siekė integruotis į ES ir negrasino Europai karu. Viskas pasikeitė po JAV surengto valstybės perversmo Kijeve 2014 metais, kurio kaina siekė 5 milijardus dolerių. Savo interesų labui ir sąjungininkų nenaudai Vašingtonas sukūrė Europos centre nelaimės ir daugelį metų tvyrančios karinės įtampos zoną, prielaidas dešimčių tūkstančių ukrainiečių žūčiai Donbase ir galimam didelio masto ginkluotam konfliktui tarp NATO ir Rusijos.

Pakeisdamas pasaulinio saugumo sąvokas ir parametrus JAV Valstybės departamentas šiandien atkakliai atmeta bet kokias "nuolaidas" Rusijai. Operatyviniam dislokavimui Europoje ruošiasi 8 500 amerikiečių karių iš žemyninės šalies dalies — specialiųjų operacijų pajėgos, taip pat sausumos, oro ir jūrų pajėgos. Žinoma, ukrainietiškas eksperimentas baigsis pralaimėjimu amerikiečiams, kaip ir Afganistano, Irako ir Sirijos. Kiekviena tokia kampanija suteikia tik destabilizaciją, masines aukas, naujas neapykantos bangas JAV atžvilgiu ir naikina Šiaurės Atlanto aljansą iš vidaus. Aiškėja destruktyvus Vašingtono agresyvios užsienio politikos pobūdis, antisovietinio, antirusiško ir kartu antikiniško karinio bloko egzistavimo beprasmiškumas.

Neatsitiktinai Prancūzijos parlamentas eilinį kartą svarsto šalies pasitraukimą iš NATO, Lenkija atsisako kariauti Kijevo pusėje, Vokietija — siųsti į Ukrainą ginklus ir karo specialistus. Pastaroji aplinkybė Kijevui reiškia itin neigiamą prognozę.

Britų leidinys "The Week" pažymi: "Jei Vakarai negali arba nenori užtikrinti Ukrainos demokratijos apsaugą, reiškia, iš esmės Ukraina jiems nereikalinga". Ir tik Vašingtonas, kaip skęstantis žmogus, griebiasi "Ukrainos šiaudelio".

Atsakydamas į Maskvos reikalavimus sustabdyti NATO plėtrą į rytus, išvesti užsienio karius iš buvusių sovietinių respublikų ir Rytų Europos šalių, Pentagonas planuoja į Rytų Europą dislokuoti iki 50 000 JAV karių, anksčiau evakuotų iš Afganistano. Tuo tarpu derybose su JAV ir NATO dėl saugumo "laikas tiksi", Rusija pasirengusi veikti pagal situaciją, tai yra, ginti savo saugumą Europoje kitomis priemonėmis ir metodais.

Pirmieji karo ženklai

Anot daugelio Vakarų Europos lyderių ir net Kijevo vadovybės, Rusijos invazija į Ukrainą nėra reali grėsmė — priešingai nei teigia JAV Valstybės departamento. Galbūt šis paradoksas susijęs su Normandijos formato derybomis, kurios vyks Paryžiuje sausio 26 d. Tuo pat metu, sausio 24 d., Kremlius pareiškė apie didelę Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puolimo Donbase grėsmę. Faktai — pirmieji didelio karo Europoje ženklai yra akivaizdūs.

Kremlius nerimauja dėl įtampos didinimo iš JAV pusės. Skleisdami dezinformaciją apie "Rusijos invazijos" neišvengiamumą, Vašingtonas ir Londonas Kijevui perdavė šimtus tonų mirtinų ginklų ir šaudmenų, Donbase pasirodė tankai, daugkartinio paleidimo raketų sistema, nacionaliniai batalionai (Sonderkommandos). Ukrainos prezidentas Vladimiras Zelenskis kreipdamasis į žmones, pareiškė apie labai greitą "šalies teritorinio vientisumo atkūrimą". Vakarų šalys rekomenduoja savo piliečiams nesilankyti Ukrainos teritorijoje, JAV Valstybės departamentas sausio 23 dieną leido Amerikos diplomatams ir jų šeimoms išvykti iš Kijevo.

Dviejų dešimčių NATO šalių milijardų dolerių vertės ginklų pristatymai į Gruziją neturėjo įtakos Rusijos operacijos, kuria siekiama priversti agresorių pasiekti taiką 2008 m. rugpjūtį, rezultatams. Kalnas šimtų milijonų dolerių vertės prieštankinių raketų kompleksų "NLAW" ir "Javelin", zenitinių raketų kompleksų "Stinger" prieštankinių granatsvaidžių neužtikrins nei Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puolimo Donbase sėkmės, nei Ukrainos teritorinio vientisumo 2022 metais.

Amerikiečių leidinys "Foreign Policy" pažymi: "Karinė pusiausvyra tarp Rusijos ir Ukrainos yra taip perkrypusi Maskvos naudai, kad bet kokia (karinė-techninė) pagalba iš Vašingtono yra netinkama ir jokiu būdu neturės įtakos konflikto baigčiai, jei jis prasidės".

Šiais metais kompaktiška Baltarusijos Respublikos kariuomenė iš Rusijos gaus smogiamųjų sraigtasparnių Mi-35 eskadrilę, naują sunkiųjų naikintuvų Su-30SM partiją — apie 600 mln. dolerių vertės. Ukrainos ginkluotosios pajėgos apie tokį perginklavimą gali tik pasvajoti.

Vakarai Ukrainos kovotojus ruošia ne žaibiškoms pergalingoms operacijoms, o nesibaigiantiems poziciniams mūšiams ir susinaikinimui. Tikslas — "sutramdyti" Rusiją, kontroliuojamas pasienio konfliktas, kuris neturėtų virsti Rusijos branduoliniu smūgiu į Vašingtoną.

Bandymai suskirstyti planetos kaimynus į "geruosius" ir "deklasuotuosius" Vašingtonui kainavo daug kraujo ir pinigų Artimuosiuose Rytuose. Ukraina gali tapti "karsto dangčiu" geopolitinei JAV įtakai.

Jėgų pusiausvyra

Maskva griežtai perspėjo Vakarus dėl karinių provokacijų Donbase, kur gyvena šimtai tūkstančių Rusijos piliečių, pasekmių. Rusijos reaktyvinė artilerija yra dislokuota Baltarusijos Respublikos teritorijoje, maždaug už 100 km nuo Kijevo. Ukraina "apsupta". "Rand Corp" analitikai atkreipia dėmesį į Rusijos ginkluotųjų pajėgų gebėjimą atlikti oro antskrydžius su didelio tikslumo tolimojo nuotolio šaudmenimis, nuotoliniu būdu slopinti Ukrainos gynybą ir vykdyti bet kokius veiksmus Ukrainos teritorijoje — be tiesioginės invazijos.

Iš Lamanšo pusės į Viduržemio jūrą plaukia šeši dideli Šiaurės ir Baltijos jūrų laivyno desantiniai laivai, kiekvienas gali gabenti daugiau nei 10 tankų ir 340 jūrų pėstininkų. Visose Rusijos karinio jūrų laivyno atsakomybės zonose — Viduržemio jūroje, Šiaurės ir Ochotsko jūrose, Ramiajame ir Atlanto vandenynuose bei Omano įlankoje (kartu su Kinijos ir Irano laivynais) — sausio–vasario mėnesiais vyks pratybos dalyvaujant apie 10 tūkst. kariškių, 140 laivų, daugiau 60 skraidymo aparatų.

Ginkluoto konflikto su NATO šalimis situacijoje Rusijos ginkluotosios pajėgos gali sunaikinti sprendimų priėmimo centrus Jungtinėse Valstijose greičiau, nei jie spės padaryti reikšmingos žalos Rusijos Federacijai. Pentagonas ir kitų Šiaurės Atlanto aljanso šalių kariuomenės nėra technologiškai pasirengusios kovoti su šimtais tūkstančių Rusijos karinių profesionalų su naujausia ginkluote, geriausiais pasaulyje povandeniniais laivais, naikintuvais, viršgarsinėmis raketomis, oro gynybos sistemomis, tačiau beprotiškai stumia Kijevą į savižudišką karą, garantuotą Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pralaimėjimą.

Sunku nuspėti tolimesnius Rusijos veiksmus (laiką, technologijas, geografiją, tam tikrų priemonių ir ginklų panaudojimą). Šiandien aišku viena: JAV ir jų sąjungininkės nepajėgs pakeisti Rusijos pozicijos ir dar kartą sustiprinti savo saugumą kažkieno sąskaita. Akivaizdu, kad Kremlius yra pasirengęs veikti bet kokiomis priemonėmis, reikalingomis savo saugumo tikslams pasiekti.

Rusijos užsienio reikalų ministerija neatmeta, kad pasikartos 1962 metų Karibų jūros krizė. Ir vis dėlto nereikia užbėgti įvykiams už akių, Rusija nėra suinteresuota kariauti. Vasario mėnesį Valstybės Dūmos taryba svarstys kreipimąsi į Rusijos Federacijos prezidentą dėl Donecko ir Luhansko Liaudies respublikų pripažinimo.

Seminare apie tarptautinį saugumą Stenfordo universitete JAV karinio jūrų laivyno tyrimų instituto vadovaujantis specialistas Maiklas Kofmanas (Michael Kofman) gana įtikinamai ir patikimai numatė Rusijos operacijos, kuria siekiama privesti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas prie taikos, tikimybę ir algoritmus. Pagrindinės išvados:

Nepaisant "partnerių" nesugebėjimo derėtis, Rusijos reikalavimas atmesti pačią NATO narystės galimybę Ukrainai ir Gruzijai yra protingas, sistemingas ir teisėtas. Ko negalima pasakyti apie JAV įsikišimą į 2014 metų Kijevo "Maidaną" su tikslu kariniu būdu pasisavinti Ukrainos teritoriją. Anksčiau Rusijos užsienio reikalų viceministras Sergejus Riabkovas pareiškė: "Ukraina ir Gruzija niekada, niekada netaps NATO narėmis. Tai būtų sveikintinas NATO pozicijos pokytis į gerąją pusę. Mums atsibodo tušti pokalbiai, pusiau pažadai ar laisvas aiškinimasis, kas įvyko derybose už uždarų durų. Mes nebepasitikime kita puse. Mums reikia geležinių, neperšlampamų, neperšaunamų, teisiškai įpareigojančių garantijų. Ne patikinimų, ne įspėjimų, o garantijų, su visais žodžiais "turi" ir "privalo". Viskas, kas turėtų būti šiame dokumente — "šios šalys niekada netaps NATO narėmis".

Rusija inicijavo iš esmės naujos pasaulinio saugumo sistemos formavimą, ir Vakarų "partneriams" dar nevėlu išvengti "ukrainietiško Diunkerko".

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija