"The New Yorker": "raumenų demonstravimas" privedė JAV prie konflikto su Rusija

"The New Yorker" autoriai mano, kad JAV pažemino Rusiją 1990-aisiais ir dabar susiduria su to pasekmėmis

VILNIUS, sausio 31 — Sputnik. Kad sėkmingai išspręstų santykius su Rusija, Amerika turi suvokti savo veiksmus praeityje, kurie išprovokavo dabartinę Maskvos, Vašingtono ir Briuselio dialogo krizę, rašo "The New Yorker".

Pasak autoriaus Joshua Yaffa, NATO plėtrą į šalis, kurios kadaise buvo Varšuvos pakto narės, JAV vertino kaip akivaizdžią ir neatskiriamą laisvės ir saugumo sklaidos žemyne ​​dalį.

Tačiau Mary Elise Sarotte, Džonso Hopkinso universiteto Pažangių tarptautinių studijų mokyklos istorijos profesorė, Pietų Kalifornijos universiteto istorijos ir tarptautinių santykių profesorė, Harvardo universiteto Europos studijų centro mokslo bendradarbė, laikosi kitokios nuomonės tiek apie šį procesą, tiek apie abiejų valstybių santykius Rusijos lūžio taške — po Sovietų Sąjungos žlugimo.

"Kaip ledynas lėtai slenka šlaitais, bet iš esmės keičia didžiulius reljefo plotus, taip ir NATO plėtra į rytus privertė keistis ir transformuotis po Šaltojo karo laikų politinio kraštovaizdžio elementus, palikdamas senus orientyrus", — rašo Sarotte.

Anot jos, visas aljanso plėtimosi procesas pasižymėjo "apsvaigimo jausmu" — tai buvo ta istorinė akimirka, kai Amerika galėjo laisvai "demonstruoti raumenis". Per Boriso Jelcino prezidentavimą Klintono administracija pasinaudojo proga dėl akivaizdžiai silpnos Rusijos, nesugebančios atstovėti savo sąlygų kuriant "naują pasaulį".

"Helsinkio viršūnių susitikime Klinton pažadėjo 1997 metais Jelcinui skirti keturis milijardus dolerių investicijų — tiek pat, kiek JAV skyrė per penkis ankstesnius, taip pat pastūmėti Rusijos narystės PPO klausimą ir suteikti Maskvai kitų ekonominių lengvatų. Savo ruožtu Rusija iš tikrųjų turėjo leisti netrukdomai plėstis NATO. Jelcinas baiminosi, kad šios priemonės gali būti suvokiamos kaip "savotiškas kyšis", — pažymėjo straipsnio autorė.

Istorikė tvirtina, kad Bilas Klintonas ne iš karto patikėjo, jog Rusija sutiko su sau nepalankiomis sąlygomis.

"Teigiama, kad sužinojęs apie šiuos įvykius, Klintonas atsakė: "Būsiu atviras: viskas, ką rusai gauna iš šio didelio sandorio, kurį jiems siūlome, — tik patikinimai, kad neketiname savo ginklų atiduoti į buvusių Rusijos sąjungininkų rankas, kurie dabar taps mūsų sąjungininkais, nebent vieną rytą atsikelsime ir nuspręsime persigalvoti. Rusai turės galimybę sėdėti vienoje patalpoje su NATO, bet neturės kaip sutrukdyti mums daryti tai, kam jie prieštarauja. Jie gali tik užregistruoti savo nepritarimą ir išeiti iš kambario", — pacitavo ji buvusį Amerikos lyderį.

Apibendrinant, pažymėjo Sarotte, ši ir daugelis kitų sutarčių neramiais Rusijai laikais sudarė idealias sąlygas ateityje paaštrinti santykius tarp Maskvos ir Vašingtono. Pasak jos, po "pergalės Šaltajame kare" Vakarų šalys turėjo prisiminti Vinstono Čerčilio aforizmą: "Pergalei reikia būti didingam", nes galimybių langas visada juda.

Praėjusių metų pabaigoje Maskva JAV ir NATO pateikė saugumo garantijų dokumentų projektus. Rusija primygtinai reikalauja nutraukti bloko karinį bendradarbiavimą su posovietinėmis šalimis, atsisakyti kurti bazes jų teritorijose, apriboti smogiamųjų ginklų dislokavimą prie Rusijos sienos, išvežti iš Europos amerikiečių branduolinius ginklus ir neplėsti NATO į rytus.

Sausio 26 dieną Rusija gavo raštišką atsakymą. Užsienio reikalų ministerijos teigimu, Vakarų partneriai ignoravo svarbiausią — aljanso neplėtimo — klausimą.