Dideli politiniai žaidimai Pekine: kas atvyko į olimpinių žaidynių atidarymą

Autorius teigia, kad Vladimiras Putinas bus pagrindinis svečias iš užsienio, o jo pirmosios per dvejus metus nevirtualios derybos su Si Dzinpingu taip pat vyks Pekine

VILNIUS, vasario 4 — Sputnik. Rytoj Pekine vyks iškilminga žiemos olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija — ne tik sportinis, bet ir politinis įvykis, nes žaidynės jau seniai tapo svarbiausiu tarptautiniu renginiu. Rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.

Žaidynės visaverčiu geopolitinės kovos instrumentu padarytos 1980 metais, kai Vakarai boikotavo Maskvos olimpiadą, o atsakydami į kitas žaidynes Los Andžele mūsų sportininkai neišvyko. Šiame amžiuje tokia praktika sugrįžo, nors dabar kalbama ne apie visišką boikotą, tai yra, sportininkų atsisakymą dalyvauti varžybose, o apie diplomatinį. Tačiau, kaip ir anksčiau, tokių metodų griebiasi Vakarai. Iš pradžių jie bandė boikotuoti vasaros olimpines žaidynes Pekine 2008 metais, vėliau — 2014 metų žiemos žaidynes Sočyje. Jie taip pat bandė diplomatiškai nubausti dabartines Pekino olimpines žaidynes: dar gruodžio pradžioje valstybės paskelbė boikotą ir paragino visas pasaulio šalis jas palaikyti. Priežastis nėra nauja — žmogaus teisių pažeidimai Kinijoje, ypač "genocidas Sindziange". Amerikiečių komanda yra didžiausia, tačiau ceremonijoje nedalyvaus JAV pareigūnai.

O kas ateis — ir ar boikotas iš viso pavyko?

Vladimiras Putinas bus pagrindinis svečias iš užsienio, o jo pirmosios per dvejus metus nevirtualios derybos su Si Dzinpingu taip pat vyks Pekine. Kinijos lyderis visą šį laiką nepaliko Dangaus imperijos, tačiau užsienio delegacijų atvykimas svarbus ne tik dėl šios priežasties: būtina visam pasauliui pademonstruoti, kad amerikiečių boikotas nepasiteisino. Tačiau valstybėms pandemija padeda, nes dėl jos vizitų ir viršūnių susitikimų skaičius jau sumažintas iki minimumo. Dar įdomiau pamatyti, kas galiausiai atvyks į Pekiną.

Negana to, žaidynių atidarymo ceremonijos aukšto rango dalyvių rekordas priklauso Kinijos sostinei: 2008 metų rugpjūčio 8 dieną Pekino nacionaliniame stadione susirinko beveik septynios dešimtys užsienio lyderių. Manoma, kad jų buvo 75, tačiau į šį skaičių įeina visos užsienio delegacijos, įskaitant ir tas, kurioms vadovauja ministrai. Buvo 66 prezidentai, ministrai pirmininkai, karaliai ir karališko kraujo asmenys, o dabar atvyks 23. Tris kartus mažiau. Ar tai nėra amerikiečių boikoto sėkmės įrodymas?

Ne, nes yra didelis skirtumas tarp 2008 metų Pekino ir 2022 metų Pekino.

Pirma, žaidynių mastas: jei vasaros varžybose dalyvavo 205 šalys, tai žiemos — 91 šalis. Dabar Afrikai praktiškai nėra atstovaujama, atvyks tik penkios komandos, o 2008 metų vasaros žaidynėse jų buvo keturiasdešimt. Nėra komandų, nėra lyderių. 2008 metais į Pekiną skrido vienuolika Afrikos valstybių vadovų, dabar jų bus tik vienas. Okeanijos taip pat nėra: vasaros žaidynėse jai atstovavo penki lyderiai, o žiemos sportas Ramiojo vandenyno salose nėra išvystytas.

Antra, koronavirusas su karantino apribojimais bet kokiu atveju turi įtakos šalių lyderių mobilumui (taip pat ir rinktinių: pavyzdžiui, Kinijos kaimynė KLDR iš viso atsisakė dalyvauti žaidynėse).

Ir trečia, boikotas, žinoma, taip pat atliko tam tikrą vaidmenį. Tačiau kokį? 2008 metais, beje, buvo ir jo bandymų, tačiau juos palaikė vos kelios valstybės, tarp jų Austrija, Lenkija, Čekija ir Estija. Dabar iš šio sąrašo ištikimi sau liko tik karšti estai (na, čekai jau spėjo sugriauti santykius su Kinija flirtuodami su Taivanu), lenkai, pavyzdžiui, ne tik nestojo į JAV pusę, bet ir į žaidynes išsiuntė delegaciją, vadovaujamą šalies prezidento.

Didžioji Britanija, Kanada, Australija ir Naujoji Zelandija, tai yra, visas anglosaksų pasaulis, prisijungė prie Amerikos diplomatinio boikoto. Iš europiečių išsiskyrė tik Belgija, Nyderlandai, Danija ir Lietuva, ir čia boikotuotojų sąrašas baigiasi. Žodžiu, jei anglosaksai norėjo pademonstruoti savo geopolitinę vienatvę, tai padarė puikiai.

Tačiau kai kurie europiečiai bando sėdėti ant dviejų kėdžių, tai ypač juokinga Prancūzijoje. Prezidentas Makronas iš pradžių pavadino diplomatinį boikotą neveiksmingu, ragindamas žaidynes nepolitizuoti. Tačiau galiausiai visai neaišku, ar prancūzų delegacija atvyks į atidarymo ceremoniją; sekmadienį Paryžius paskelbė, kad "žaidynėse dalyvaus ministrė — sporto delegatė Roksana Marasinjanu (Roxana Mărăcineanu). Ji tikriausiai nedalyvaus atidarymo ceremonijoje, bet ateis palaikyti mūsų sportininkų per olimpiadą". Tai yra, Paryžius neprisijungė prie boikoto, tačiau taip pat susilaikys nuo dalyvavimo ceremonijoje.

Apskritai Europa priėjo prie panašios formulės (kuria bando vadovautis JAV ir Kinijos akistatoje apskritai) — nei mūsų, nei jūsų: boikotui nepritariame, bet aukščiausio lygio delegacijų nesiunčiame. 2008 metų ceremonijoje Pekine dalyvavo 27 Europos lyderiai (įskaitant princus), dabar jų yra tik keturi, tarp jų ir ES nepriklausanti Serbija bei Bosnija ir Hercegovina.

Tačiau aukščiausiu lygiu bus atstovaujama ne tik Lenkijai: su olimpiniu judėjimu (ir apskritai su viršnacionalinėmis struktūromis) glaudžiai susijęs Liuksemburgo valdovas didysis kunigaikštis Henris ramiai išskrido į Pekiną. Jam, kaip ir Monako princui Albertui II, kuris taip pat atvyko į Kiniją, nereikia žaisti kartu su anglosaksais.

Iš Lotynų Amerikos bus Argentinos ir Ekvadoro prezidentai, o Azijai atstovaujama rimčiausiai — ir tai atspindi naują pasaulio vaizdą. Atvyks ne tik penkių Centrinės Azijos valstybių vadovai — Pakistano ministras pirmininkas, Kambodžos karalius ir Singapūro prezidentas, Mongolijos ministras pirmininkas ir Tailando princesė (karalius niekada nepalieka šalies), bet ir pagrindinių arabų pasaulio šalių lyderiai: Egipto prezidentas Sisi, Kataro emyras, Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų kronprincai (iš tikrųjų tikrieji valdovai).

Anglosaksiška antikiniška propaganda (kurioje neatsitiktinai svarbiausią vietą užima "uigūrų genocido", tai yra, bandymo Pekiną paversti musulmonų priešu, tema) daro vis mažesnį poveikį islamo pasauliui. Ši pusantros milijardinės žmonijos dalis — ir visas ne Vakarų pasaulis kaip visuma — vis labiau stebi, kas vyksta Eurazijos platybėse, už Pekino ir Maskvos. Ir jokie blokados ir izoliacijos bandymai, jokia propaganda, antikiniška ir antirusiška, negali sulaikyti objektyvios pasaulio istorijos eigos: Vakarai išeina, Rytai kyla.