Toks pats kaip Putinas: nacionaliniai interesai svarbiau už viską

Globalistai ir liberalai Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbaną vadina "mažuoju Europos Putinu" – tai baisus keiksmas, prilyginamas fašistui, nacionalistui ir homofobui, kuo irgi vadinamas Orbanas

Pačiam Vengrijos premjerui tai nerūpi – jis eina savo keliu, į pirmą planą iškeldamas savo šalies ir savo žmonių interesus. Nenuostabu, kad jam lengviau rasti bendrą kalbą su tais, kurie vadovaujasi tais pačiais principais. Tai yra, su Vladimiru Putinu – nors Vengrija yra ES ir NATO narė.

Vienas pagrindinių dabartinio Orbano vizito Maskvoje tikslų buvo padidinti rusiškų dujų tiekimą – bet, žinoma, buvo kalbama ir apie Ukrainą. Premjeras savo kelionę pavadino "iš dalies ir taikos misija", patikindamas, kad "nė vienas Europos Sąjungos ar valstybių narių lyderis nenori karo. Pasisakome už politinį sprendimą".

Tačiau kol Vengrijos ministras pirmininkas buvo Kremliuje, Kijeve išsilaipino visas desantas Europos lyderių, susirūpinusių dėl Ukrainos apsaugos nuo jų pačių sugalvotos Rusijos agresijos. Tarp Zelenskio svečių buvo Nyderlandų ministras pirmininkas Markas Rutte, kietosios linijos Maskvos atžvilgiu šalininkas. Bet ne tik Maskvos – pernai Rutte ES viršūnių susitikime praktiškai šaukė ant Orbano: "Vengrijai nėra vietos Europos Sąjungoje, jūs priėmėte baisų anti-LGBT įstatymą!" Tai yra, Rutte viena ranka gina Ukrainą, o kita išvaro Vengriją – nepaisant to, kad pastaroji yra Europos dalis, o Ukraina priklauso rusų pasauliui. Su tokiais draugais (o juk Nyderlandai ir Vengrija yra vienos sąjungos dalis) Orbanui priešai tikrai nereikalingi.

Tačiau "progresyvių vertybių" šalininkai negali išmesti Vengrijos iš ES – bijo grandininės reakcijos. Todėl apsiriboja įvairiais įžeidimais, pavyzdžiui, neleidžia Orbanui dalyvauti "viršūnių susitikime už demokratiją". Nors jis yra tikras demokratas: jis pradėjo kaip kovotojas su komunistine valdžia Vengrijoje, reikalavo išvesti sovietų kariuomenę ir pasitraukti iš Varšuvos pakto. Dar 1998 metais jis tapo ministru pirmininku, būtent jam vadovaujant Vengrija įstojo į NATO. Tai yra, Vakarams jis buvo absoliučiai priimtinas politikas. Tačiau bėgant metams ir kaupiantis patirčiai, Orbanas pradėjo suprasti, kad viršnacionalinės Vakarų struktūros nesiruošia skaitytis su Vengrijos interesais, ir pamažu tapo magjarų tapatumo gynėju. Jis pasisako už šeimos vertybes ir krikščionybę, prieš migraciją ir Europos tautų tautiškumo išplovimą, už nacionalinį suverenitetą ir prieš transnacionalinį kapitalą. Ir už bendradarbiavimą ir dialogą su Rusija – ir dėl visiškai pragmatiškų priežasčių.

Prieš šešerius metus interviu amerikiečių leidiniui "Politico" Orbanas paaiškino savo šiltus santykius su Putinu:

"Politika iš tikrųjų nėra privatus reikalas, aš atstovauju ne savo nuomonei, o vengrų tautos interesams. Tačiau visiškai aišku, kad be rusų neįmanoma tinkamai pasirūpinti vengrų ateitimi. Taigi, reikia palaikyti gerus, subalansuotus santykius su rusais. <...> Jei norite su rusais palaikyti santykius, pagrįstus principais, nieko neišeis. Europos principai, prioritetinių principų sąrašas visiškai skiriasi nuo prioritetinių principų sąrašo Rusijoje. Sutaikyti jų tarpusavyje neįmanoma. Kaip sakome Vengrijoje, tai kitokia kavinė... Taigi, atidėkite nuošalyje principus, ideologijas ir rūpinkitės interesais, sudarykite susitarimus, paremtus realia politika, kuri remiasi sveiku protu. Toks yra vengrų požiūris".

Europiniai principai, apie kuriuos Orbanas kalbėjo 2015 metais, nuo to laiko tapo spaudimo Vengrijai instrumentu: Budapeštas kaltinamas žmogaus teisių pažeidimu, homofobija, neapykanta migrantams, diktatūra ir pan. Tai yra, Europos vertybių sąrašas pasirodė esąs ta pati kilpa ant vengrų kaklo, kaip ir komunistinė ideologija, su kuria kadaise kovojo Orbanas. Ir dabar jis nesiruošia pasiduoti išoriniam diktatui, nepaisant didžiulio spaudimo ir propagandos. Apie tai jis pasakė Putinui:

"Pirmą kartą susitikome prieš 13 metų. Tai, pasirodo, jau tryliktas susitikimas. Tai retenybė. Beveik visi, kas buvo mano kolegos Europos Sąjungos šalių vadovavime, tokie jau nebėra. Pasirodo, per 13 metų sukaupėme reikšmingiausius Rusijos ir ES praeities prisiminimus. Ir aš, jei atvirai, neplanuoju išeiti. Balandžio mėnesį rinkimai, ketinu dalyvauti ir laimėti. Todėl turiu pagrįstą prielaidą, kad mes su jumis bendradarbiausime daugelį metų".

Išties, pasitraukus Merkel, ES nebeliko 2010 metų modelio lyderių, tai yra, tų laikų, kai Orbanas antrą kartą (po pirmosios kadencijos 1998-2002 m.) užėmė premjero postą. Savo kontaktus su Putinu jis skaičiuoja nuo to paties laiko – nors jie susitiko gerokai anksčiau (per Putino vizitą Budapešte 2006 m.). Tačiau Orbanas yra ne tik labiausiai patyręs Europos lyderis, bet ir labiausiai užsispyręs savo šalies principų gynėjas.

Bet ne taip užsispyręs, kaip Lenkijos vadovybė, kuri, laikydamasi konservatyvių vertybių, bando pasikliauti rusofobija, Vokietijos ir Rusijos kivirču. Orbano užsispyrimas grindžiamas ne bandymu žaisti didžiųjų valstybių prieštaravimais bei šių prieštaravimų provokavimu, o savo šalies interesų gynimu. Štai kodėl Orbanas taip vertinamas ne tik Europos antiglobalistų, Europos katilo priešininkų, bet ir Amerikos dešiniųjų tradicionalistų, trampistų – kaip žmogus, nebijantis mesti iššūkio galingoms viršnacionalinėms jėgoms. Už tai jį gerbia ir Putinas.

Įdomu, beje, kaip bėgant metams keitėsi Putino santykiai su Orbanu. Štai ką Vengrijos ministras pirmininkas teigė tame pačiame interviu 2015 m. rudenį:

"Su Putinu galima bendradarbiauti. Jis nėra paprastas žmogus. Jis nejaučia jums jokių asmeninių jausmų. Ar kas nors matė Putino asmenines savybes? Jis nėra iš tų, kurie turi gerai žinomų asmeninių savybių, tad nereikėtų apie jį galvoti taip, kaip anksčiau galvojote apie Vakarų lyderius. Vakarų politinėje kultūroje asmeniniai santykiai, asmeninės pažintys yra įprastas dalykas. Rusijos politikoje tai visiškai neįmanoma. Taigi, nepervertinkite savo sugebėjimų suprasti Rusijos politiką, nereikia. Žinote, viršūnių susitikimuose, kuriuose dalyvauja vyriausybių vadovai, mes visada vadiname vienas kitą vardais: Viktoras, Angela ir t. t. Derybose su rusais tai neįsivaizduojama. Taigi, asmeniniai reikalai visiškai nevaidina jokio vaidmens – nei mano, nei Putino galvoje".

Nuo to laiko Orbanas su Putinu susitiko keletą kartų — 2015–2019 metais jie reguliariai susitikdavo Rusijoje ir Vengrijoje. Vėliau buvo karantinas, o dabar pirmasis susitikimas akis į akį per daugiau nei dvejus metus. Ir kaip jis prasidėjo? Nuo Putino kreipimosi į Orbaną "Viktorai" ir "labai malonu tave matyti".

Taigi, viskas keičiasi, taip pat vengrų supratimas apie rusų įpročius. Pagrindinis dalykas, kuris lieka, yra supratimas, kad su rusais galima turėti reikalų ir nebus reikalaujama nustoti būti savimi. "Mes bendradarbiaujame su rusais, bet nenorėtume priklausyti nuo rusų", – kartą pasakė Orbanas. Ar šiandien jis gali tą patį pasakyti apie ES?

Ne – nes Vengrija nuo ES priklauso daug labiau, nei norėtų. Tačiau Budapeštas tikisi, kad (be kita ko, dėl Orbano tvirtos pozicijos) Europos Sąjunga anksčiau ar vėliau taps tautų sąjunga, o ne viršnacionaline — jei ne antinacionaline — organizacija. Taip galvoja ne tik vengrai, bet ir daugelis prancūzų, italų, vokiečių ir kitų europiečių. Tokia Europa nebus kažkieno marionetė ir išorinių interesų įkaitė, o Rusija beveik visada sugebės susitarti su tokia Europa.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.