Mokslininkai nustatė efektyviausius ankstyvojo karieso gydymo būdus

Pažymima, kad ankstyvosiose ėduonies stadijose būdingas danties emalio kristalinių struktūrų sunaikinimas nanolygyje, nepakitus bendrai mikrostruktūrai

VILNIUS, vasario 8 — Sputnik. Dantų medžiagų veiksmingumo įvertinimo metodą ankstyvam ėduoniui gydyti pasiūlė DSTU mokslininkai kaip mokslinės grupės dalis. Anot jų, tyrime išaiškinami pažeisto danties emalio atkūrimo procesai taikant įvairių rūšių odontologinę intervenciją, kuri padės teisingai pasirinkti gydymo metodą. Apie tai pranešė universiteto spaudos tarnyba.

Ankstyvosiose ėduonies stadijose būdingas danties emalio kristalinių struktūrų sunaikinimas nanolygyje, išlaikant bendrą mikrostruktūrą. Esami plombavimo metodai skirti užpildyti šias ertmes, kad būtų išvengta tolesnio dantų ėduonies plitimo.

Tačiau, pasak mokslininkų, visos plombinės medžiagos turi trūkumų: yra didelė tikimybė prarasti sukibimą tarp emalio ir plombos, taip pat gali atsirasti mikroįtrūkimų, atsiradusių dėl dirbtinių medžiagų ir natūralaus audinio mechaninio ir terminio plėtimosi skirtumų.

Dono valstybinio technikos universiteto specialistai pasiūlė metodą, kaip įvertinti skirtingų gydymo tipų poveikį pažeistų danties audinių mineralizacijos tankiui. Rezultatai, anot autorių, padės odontologams pasirinkti konkrečiam pacientui tinkamiausią gydymo techniką.

"Naudodami kompiuterinę rentgeno mikrotomografiją, palyginome patologinio emalio ir sveikų audinių tankio 3D žemėlapius šalia jo prieš ir po gydymo su trimis komercinėmis medžiagomis: stiklo jonomeriniu cementu, dantų kompozitu ir polimero infiltrantu", — paaiškino jaunesnysis mokslo darbuotojas Jevgenijus Sadirinas.

Kaip parodė tyrimas, infiltracijos technika gali veiksmingai gydyti ėduonies pradines stadijas be gręžimo ir anestezijos. Pasak mokslininkų, gydytojas gali vizualiai (arba naudodamas dantų mikroskopą) aptikti ėduonies židinį ir įdėti plombą nepašalinus natūralaus emalio. Tačiau esant "užleistam" kariesui ir sudėtingoms patologinių židinių plitimo trajektorijoms, šis metodas negarantuoja visiško audinių atstatymo.

Mokslininkai pažymėjo, kad kompozicinė medžiaga, skirtingai nei stiklo jonomerinis cementas, yra artima natūraliam emaliui pagal tankį ir mineralizacijos vienodumą. Tačiau, kaip paaiškėjo, kompozitas po užpildymo yra padalintas į du skirtingų savybių sluoksnius, o tai neigiamai veikia jo stiprumą.

Darbą atliko DSTU mokslininkai kartu su Rostovo valstybinio medicinos universiteto specialistais, vadovaujami Sidnėjaus universiteto profesoriaus Maiklo Sveino.