Putinas paskatino Makroną rinktis

Norit kovoti su Rusija? Šį klausimą Vladimiras Putinas uždavė ne Prancūzijos prezidentui, ne prancūzų spaudai, o visiems Vakarams

Emanuelis Makronas atskrido į Maskvą tuo metu, kai kampanija dėl "neišvengiamos Rusijos invazijos į Ukrainą" pasiekė aukščiausią beprotybės stadiją, tačiau pats Prancūzijos prezidentas, žinoma, netikėjo, kad Rusijos tankai ruošiasi važiuoti į Ukrainą, rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.

Ir visai ne dėl to, kad pastarosiomis dienomis jis tris kartus telefonu kalbėjosi su Vladimiru Putinu, ne, tiesiog Makronui nenaudinga jungtis prie anglosaksų statomo spektaklio. Tačiau jis nieko prieš gauti naudos iš esamos padėties – tiek Prancūzijai, tiek jam pačiam. Po dviejų mėnesių bus surengti prezidento rinkimai – sėkminga kelionė į Maskvą ir apskritai pastangos užkirsti kelią "karui Europoje" padės Makronui būti perrinktam antrai kadencijai.

Būtent todėl pačioje pokalbio su Putinu Kremliuje pradžioje, tiksliau, spaudai atviros jo dalies pabaigoje, svečias prancūzas pavartojo žodį "karas": "Šiandienos pokalbis gali nutiesti kelią mums pajudėti pirmyn – tai yra deeskalacija. Ir mes žinome situaciją, karinę-politinę situaciją, žinome Ukrainos klausimą <...> ir svarbius kolektyvinio saugumo klausimus. <...> Galėsime kartu pradėti rengti praktinį atsakymą Rusijai ir visai Europai. Naudingas, praktiškas atsakymas yra toks, kuris, žinoma, padeda išvengti karo ir kuria stabilumą, skaidrumą ir pasitikėjimą visiems."

Makronas puikiai žino, kad karo grėsmės nėra: neatsitiktinai kelionės į Maskvą išvakarėse jis sakė, kad "dėl intensyvaus dialogo su Rusija ir dabartinio vizito Maskvoje greičiausiai mums pavyks pasiekti, kad būtų užkirstas kelias "Rusijos invazijai". O tada kalbėsime apie įtampos sušvelninimo sąlygas, nes šiuo metu Rusijos geopolitinis tikslas tikrai yra ne Ukraina, o sambūvio su NATO ir ES taisyklių išaiškinimas".

Maskvoje Prancūzijos prezidentas viešai nebekalbėjo taip atvirai, nors spaudos konferencijoje nuolat pabrėžė, kad svarbu susitarti dėl bendro saugumo, sukurti naujus stabilumo užtikrinimo mechanizmus ir net Europa negali jaustis saugi, jei Rusija nesijaus taip pat. Ši mintis jam (ir bet kuriam objektyviam europiečiui) nėra nauja: Makronas ne kartą yra kalbėjęs apie tai, kad neįmanoma sukurti Europos saugumo sistemos be Rusijos, o juo labiau prieš Rusiją.

Paryžius nori kelti net ne Prancūzijos, o vieningos Europos, kurioje jis atliks vieną iš dviejų pagrindinių vaidmenų, statusą, tačiau tam reikalinga pati strateginė ES autonomija, kurią nuolat primena ir Prancūzijos prezidentas. Autonomija vieningų Vakarų, savo esme Atlanto, gairėse, tačiau dabar šios autonomijos nėra, o jos perspektyvos netampa šviesesnės. Atvirkščiai, Vakarų ir Rusijos santykių paaštrėjimas smogia euroambicijoms: juk ginčas vyksta tiesiogiai tarp anglosaksų ir rusų – o kur čia Europa?

Ne, Maskva europiečių neignoruoja – tiesiog netiki jų subjektyvumu. Nors Putino pasiūlymų dėl Rusijos saugumo garantijų iš NATO ir JAV tikslas buvo tik pažadinti europietišką sąmonę, reikšmingumo jausmą. Nepavyko? Na, kaip čia pasakius – NATO atsake (kaip ir amerikietiškame) negalėjo būti jokio noro atsižvelgti į Rusijos reikalavimus. Neatsitiktinai Vladimiras Putinas pasakė, kad "mūsų pagrindiniai rūpesčiai, deja, buvo ignoruojami", tačiau Prancūzija, nors ir yra NATO narė, turi visos Europos ambicijas ir savų idėjų apie geopolitiką ir saugumą.

Todėl Putinas iškėlė ir net perėmė temą "karas Europoje" – jau spaudos konferencijoje: "Norite, kad Prancūzija kariautų su Rusija? Bet taip bus! Ar jūs suprantate, kad jei Ukraina bus NATO ir karinėmis priemonėmis užims Krymą, Europos šalys automatiškai bus įtrauktos į karinį konfliktą su Rusija? <...> Nugalėtojų nebus ir būsite įtraukti į šį konfliktą prieš savo valią, neturėsite laiko net mirktelėti, kai įvykdysite penktą sutarties punktą. Viskas itin konkretu: palaikydami anglosaksų nenorą duoti mums garantijas, kad Ukraina neįstos į NATO, jūs paliekate atvirą karo su Rusija galimybę."

Ar jums to reikia? Prancūzams, vokiečiams, italams ir kitiems europiečiams – tikrai ne. Be to, daugelis europiečių puikiai žino, kad Ukrainos korta žaidžiama ne tik prieš Rusiją, bet ir prieš pačią Europą. Nereikia būti dideliu strategu, kad suprastum, kas ir kaip vėl žaidžia su Europos valstybėmis ir Rusija. Ir kodėl tai daroma. Maskva reikalauja, kad Vakarai atsitrauktų nuo Ukrainos, net atsisakytų planų ją atlantinti ne šiaip, o todėl, kad nesileis, jog iš dalies jos istorinėje teritorijoje būtų kuriama nuolatinė grėsmė. Niekas nežino, kiek dar gyvuos vieningi Vakarai, kiek anglosaksai galės nustatyti savo politiką ir tikslus – galbūt per artimiausius porą dešimtmečių jie neberas valios ir jėgų apsispręsti.

Tačiau galbūt vidutinės trukmės laikotarpiu Prancūzijos ir Vokietijos Europa tikrai pradės įgyti strateginę autonomiją, o vėliau – tikrą nepriklausomybę. Ko nepavyks pasiekti konflikte su Rusija, nes būtent jis yra naudojamas, siekiant išsaugoti Senojo pasaulio geopolitinę priklausomybę.

Tačiau Rusija nesiruošia savo nacionalinių interesų, savo gyvybiškai svarbių tikslų paversti priklausomais nuo europinių svyravimų ir abejonių – Ukrainos klausimas turi būti išspręstas per trumpą laiką vienareikšmiškai atmetant pačią Ukrainos priėmimo į NATO galimybę.

Europa nori užtikrinti savo saugumą? Nieko nėra lengviau – nekelkite grėsmės Rusijos saugumui. Be to, žaidžiame laikiną mūsų žmonių padalijimą ir net ne patys žaidžiame, o kartu kažkieno žaidime. Putinas norėjo pažadinti Europai ir Makronui kaip jos atstovui ne pagarbą Rusijos interesams (apie tai nuolat kalba Prancūzijos prezidentas), o atsakomybės už savo ir Europos ateitį jausmą. Ar tai pavyko, parodys artimiausia ateitis.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.