Vakarai grasina Rusijai "griežtomis priemonėmis", bet kažkodėl baudžia Ukrainą

Jei dabar tarp Vakarų žurnalistų bus surengtas konkursas dėl suplanuotų ir įvykdytų "rusų invazijos į Ukrainą" datų, niekas negalės pateikti išsamaus ir tikslaus atsakymo. Tai galioja ir tiems autoriams, kurie patys sugalvojo ir atkartojo tokius pranešimus, rašo RIA Novosti autorius Vladimiras Kornilovas.

Informacijos srautas šia tema yra toks greitas, kad tos pačios žiniasklaidos priemonės jau pamiršta, kada pačios pradėjo šią "invaziją". Neginčijama čempionė buvo agentūra "Bloomberg", kurią Rusijos diplomatai palygino su "pašvinkusiu sūriu". Jau pamiršo, kad vasario 5 dieną jau paskelbė visam pasauliui apie "Rusijos invazijos" pradžią, o paskui ištrynė savo naujieną, pavadindama tai leidybos klaida.

Jų paaiškinimu, tokia naujiena atsirado dėl to, kad redakcija "rengė antraštes daugeliui scenarijų". Tad nenustebkite, jei rytoj pasirodys antraštė apie Rusijos invaziją į Mėnulį ar prasidėjusį branduolinį karą – kas žino, kokie scenarijai sukasi karštligiškoje agentūros redaktorių vaizduotėje.

Tad kitą "invazijos" datą ta pati žiniasklaida paskelbė antradienį, vasario 15 dieną. O leidinys "Politico", kurio lapkričio mėnesio publikacija apie "Rusijos karius prie Ukrainos sienų", tiesą sakant, pradėjo didžiulį paranojos priepuolį, įvardijo vasario 16-ąją. Ir jau su nuoroda ne į anoniminius šaltinius, o į patį JAV prezidentą Džo Baideną.

Šios datos praeis, ir, be jokios abejonės, ta pati žiniasklaida paskelbs naujas, net neprisimindama savo nepavykusių prognozių. O ryškiausia tai, kad daugelis politikų, analitikų, kremlinologų, puls šaukti apie "Rusijos agresiją" su tokiu pat įniršiu, tarsi jau būtų įvykusios kai kurios iš anksčiau skelbtų gausių "invazijų".

Tai, ko gero, ir yra pagrindinis dabartinės isterijos reiškinys: didžiulė psichologinė operacija kodiniu pavadinimu "Invazija" taip ištrynė ribą tarp realybės ir fantastikos, kad retas vis dar bando izoliuoti bent dalį tiesos grūdų pojūčių sraute. Tie, kurie bando užduoti nepatogius klausimus, iš karto patiria visuotinį pasmerkimą ir "apklijuojami etiketėmis".

Bandymai "išspausti" bent menkiausią nepagrįstų pranešimų apie dar vieną "puolimą prieš Ukrainą" įrodymą tik erzina Amerikos valdžią. Net Ukrainos prezidentas Vladimiras Zelenskis prarado viltį prašydamas Vakarų žiniasklaidos neeskaluoti panikos, jau atėmusios iš šalies milijardus dolerių, bet pasakė tiek, kad nuolankiai tikisi iš jų bent šiek tiek informacijos "apie 100 % Rusijos Federacijos invaziją".

Kažkodėl šia informacija Baidenas pasidalijo su savo NATO sąjungininkais, tačiau nemanė, kad būtina apie tai informuoti Ukrainos lyderį. Tai pasiekė tašką, į kurį net CNN atkreipė dėmesį: "Ištisus mėnesius Baideno administracija kurstė paniką nerimą keliančiomis antraštėmis ir nustebino Vašingtoną stulbinamu triukšmu, kai buvo oficialiai paskelbta anksčiau įslaptinta žvalgybos informacija, atskleidžianti Maskvos veiksmus". Labai panašu į savo veiksmų atskleidimą.

Spręskite patys, juk CNN rašo apie savo antraštes, iš esmės pripažindama, kad jas padiktavo Amerikos valdžia, o pati agentūra, kaip sakant, su tuo neturėjo nieko bendra. Tiek apie žiniasklaidos nepriklausomybę Vakaruose! Ir visa tai dabar vadinama "informacinių operacijų ginklais". O anksčiau buvo naudojamas trumpesnis apibrėžimas: "dezinformacija". Dabar tai skamba padoriau. CNN bando sugalvoti daugiau nei originalų Baltųjų rūmų akivaizdaus melo pateisinimą: rusai, matydami tokį "išslaptintos informacijos" srautą apie savo veiklą, neva pradeda gaudyti "kurmius" savo šalyje, tokiu būdu amerikiečiai galės pašalinti kompetentingus žmones iš priešo gretų.

Ar tikrai amerikiečiai gali manyti, kad Rusijos tarnybos gaudo sąlyginį išdaviką, kuris Baltiesiems rūmams nutekina ne tik melagingą, bet ir atvirai absurdišką informaciją?

Pati Vakarų žiniasklaida jau taip paskendo šios antirusiškos propagandos sraute, kad kartais šio akivaizdaus absurdo visai nepastebi. Ko, pavyzdžiui, verta kampanija "pakasyk Rusijos kūjį ir pjautuvą, kad sustabdytum trečiąjį pasaulinį karą". Galima būtų tiesiog pasijuokti: ar mažai šiame pasaulyje bepročių. Tačiau penktadienį ši beprotybė puikavosi pirmajame Anglijos laikraščio puslapyje. Kad ir koks "geltonas" jis būtų, bet jį matė ir aptarė tūkstančiai Didžiosios Britanijos gyventojų.

Ir jei atidžiai įsiklausysite į tai, ką sako daugybė "Rusijos specialistų" ir "invazijos ekspertų", kurie lyg iš niekur išdygo pokalbių šou, tada jų teiginiai ir idėjos iš esmės mažai kuo skiriasi nuo raginimų "pakasyti" pjautuvą.

Galima tik užjausti Rusijos diplomatus, suvokiant, kiek santūrumo ir takto jie turi parodyti "nebylio ir kurčiojo pokalbiuose", kuriuos Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui teko patirti susitikime su britų kolege Liz Truss. Sprendžiant iš kelių tezių, kurios užima pusę puslapio ir tiesiog perskaitytos iš popieriaus lapo Maskvoje, vizito tikslas buvo greičiau fotosesija Raudonojoje aikštėje su žiemine kepure, o ne problemos aptarimas.

Norisi tikėtis, kad praėjusią naktį Baideno iniciatyva įvykęs valandą trukęs Rusijos ir JAV prezidentų pokalbis telefonu buvo prasmingesnis. Tačiau jei skaitysime sekmadieninę Vakarų spaudą, tai vėl apima deja vu jausmas. Laikraščiai visi kaip vienas rašo, kad Baidenas griežtai perspėjo Rusiją apie "sunkias pasekmes" invazijos atveju ir apie "stiprų kolektyvinių Vakarų atsaką".

Žurnalistai pamiršo, kad visa tai kone žodis į žodį jau rašė po ankstesnio vadovų pokalbio. Įsivaizduoti, kad Baidenas nusprendė skubiai organizuoti pokalbį telefonu vien tam, kad pakartotų jau ne kartą išsakytas tezes, reiškia abejonę dėl jo kognityvinių funkcijų.

Gerai, kad Rusijos prezidento patarėjas Jurijus Ušakovas paaiškino: "pokalbio pobūdis buvo gana subalansuotas ir dalykiškas", o JAV prezidentas nesusikoncentravo į naujus grasinimus antirusiškomis sankcijomis. Galiausiai tai patvirtino Baltųjų rūmų atstovai, kurie savo spaudai negalėjo paaiškinti, ką naujo Baidenas atnešė prie derybų stalo su Rusija per jo inicijuotą skubų pokalbį telefonu su Rusijos lyderiu.

Priešingai, žurnalistams buvo patarta stebėti tas mintis, "kurios jau yra viešumoje". Tai reiškia, kad spaudai iš tikrųjų buvo rekomenduota atidžiai išstudijuoti spaudos pranešimus. Na, o jei atsižvelgsite į CNN apreiškimus, kad būtent Baltieji rūmai patenka į jų antraštes, tai yra tam tikras logiškas šio požiūrio paaiškinimas. Tačiau reikia tik atsiversti spaudą – ir vėl atsiduri kažkokioje paralelinėje realybėje.

Pavyzdžiui, britų laikraščiai skelbia pranešimus apie "stebuklingą" savo piliečių, "sugebėjusių pabėgti iš Ukrainos", "išsigelbėjimą". Tarsi Boryspilio oro uostas jau būtų apsuptas ir mes stebime Kabulą-2021 su panika, šaudymu ir ant važiuoklės kabančiais sužalotais vietiniais.

Nerealumo atmosferą, išsklaidytą žiniasklaidos, vizualiai papildo visiškai prieštaringi pranešimai. Pavyzdžiui, penktadienį Nyderlandų vyriausybė paragino savo tautiečius skubiai išvykti iš Ukrainos reguliariais skrydžiais. Tačiau jau šeštadienį aviakompanija KLM, vykdanti skrydžius iš Kijevo į Amsterdamą, paskelbė nutraukianti skrydžius į Ukrainą.

O vėliau apskritai pasigirdo žinia, kad Vakarų draudimo bendrovės iš tikrųjų nuo pirmadienio vidurio paskelbė apie visišką Ukrainos oro blokadą, sakydamos, kad nuo to laiko orlaivių savininkams buvo panaikinamos draudimo licencijos. Taigi iš tikrųjų Ukrainos oro erdvėje dar iki paskelbtos "invazijos" negalės pasirodyti nė vienas civilinis orlaivis. Niekas nepaaiškina, kaip tai susiję su raginimais užsieniečiams skubiai išskristi iš šalies ir ką daryti šioje situacijoje. Niekas nieko neužpuolė, o Ukraina vėl tapo auka.

O Baltieji rūmai ir toliau tikina, kad Vašingtonas nuolat dalijasi informacija su savo sąjungininkais ir asmeniškai su Ukrainos prezidentu Vladimiru Zelenskiu. Arba amerikiečiai pamiršta įjungti garsą keisdamiesi nuomonėmis su Kijevu, arba visi vertėjai buvo paskubomis evakuoti iš Zelenskio kabineto, bet kadangi Ukrainos lyderis prašo žurnalistų pasidalinti su juo informacija apie įsivaizduojamą invaziją, vadinasi, kažkas šioje komunikacijoje aiškiai neveikia.

Pats Zelenskis šiuo metu atlieka savo jėgos vienetų kovinio pasirengimo apžvalgą, tačiau kažkodėl jie jo akivaizdoje stengiasi ne atremti tanko ataką iš išorės, o išsklaidyti taikias demonstracijas su antikorupciniais šūkiais. Matyt, Kijevas daug labiau bijo šios "invazijos" nei "Rusijos puolimo", apie kurį nuolat trimituoja Vakarų politikai ir žiniasklaida.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.