Nenuslėpsi to, kas vyksta. Kaip Lietuvos "demokratijos patriarchas" įvedė diktatūrą

Artėjančių 1918 metų vasario 16-osios Nepriklausomybės akto pasirašymo metinių išvakarėse pagaliau Lietuvoje susiformavo vienos partijos diktatūra ir jos dvasinio lyderio asmenybės kultas

Dar vienas Nepriklausomybės Akto pasirašymo metines Lietuvos patriotai švenčia vadovaudamiesi praėjusio amžiaus pradžioje jiems tą pačią nepriklausomybę suteikusio V. I. Lenino įsakymais. Pasaulio proletariato lyderis mokė savo bendražygius Spalio revoliucijos išvakarėse 1917 m. spalio 25 d. (lapkričio 7 d. - pagal naująjį kalendorių): pirmiausia užimkite paštą, telegrafą, telefoną, tiltus ir traukinių stotis.

Dabartiniai nepriklausomos Lietuvos valdovai, garsiai burnodami ir griaudami paminklus "komunistiniams bolševikams", po antklode studijuoja Lenino veikalus apie vienos partijos diktatūrą ir taiko praktiškai.

Per 31-erius naujausios nepriklausomybės istorijos metus jie užgrobė ne tik "paštą ir telegrafą", bet ir prokuratūrą, teismus ir kitas institucijas. Šiandien valdančiojo elito rankose yra daugiau galios nei TSKP turėjo praėjusį šimtmetį. Ir net daugiau, nei nei Stalino, kurio nekenčia visa siela dėl Molotovo-Ribentropo pakto.

O šiuolaikinės Lietuvos Stalinas neabejotinai buvo ir išlieka dvasinis konservatorių lyderis – Vytautas Landsbergis. Bet kuri jo kalba ar interviu yra raginimas veikti. "Dvaro" rašytojai ir žurnalistai jau kuria pomirtinę "Lietuvos vado citatų knygą", o patriarcho-pianisto pasirodymus ir kalbas iš šventojo Vasario 16-osios akto signatarų namų balkono filmuoja filmų kūrėjai.

1918 metais Jonas Basanavičius iš šio balkono paskelbė nepriklausomybę, o dabar apie tai šneka Vytautas Didysis II.

"Todėl dabar skaityti oficialiąją spaudą ar žiūrėti mūsų televizijų reportažus yra tiesiog koktu. Lietuvos radijas ir televizija jau seniai yra vienos partijos rankose ir jokiais organizuojamais televizijos forumais to nepridengsi. Iškart supranti, kas vyksta, kai į forumą, nagrinėjantį vieną ar kitą visuomenei aktualų klausimą, ateina penki pašnekovai, palaikantys vieną pusę, ir vienas išsigandęs žmogelis iš kitos pusės, kurį visi spaudžia. Konservatoriai ir jų užvaldyta televizija jau seniai visiems "lenda per gerklę". – žiniasklaida cituoja rašytoją ir psichologą Vytautą Čepą.

O su tais, kurie nesutinka su partijos ir valdžios politika, susidoroja represinis aparatas, pasitelkęs Stalino gvardiečių – Ježovo ir Berijos – metodus. Anksti ryte atkeliauja "juodieji kostiumai", iš šiltų lovų ištraukia tuos, kurie prieš Vytautą ir jo komandą sako maištingas kalbas. Paskutinis ryškus pavyzdys – demonstratyvus tinklaraštininko Antano Kandroto suėmimas jo penkiamečių vaikų akivaizdoje.

"Blogiausia, kad visa tai įvyko mūsų vaikų – penkerių metų dvynių akivaizdoje. Aš galėjau tik uždengti jiems akis ir paslėpti kitame kambaryje, kol Antanas buvo surakintas antrankiais. Neleido nei nusiprausti, nei papusryčiauti. Net rūbų susirinkti. Taigi jį su vienais marškinėliais išvedė į gatvę“, – agentūrai "Sputnik" pasakojo Antano žmona Inesa.

O buvęs Lietuvos socialistinio liaudies fronto pirmininkas žurnalistas Algirdas Paleckis prieš pustrečių metų buvo suimtas dėl išgalvotos šnipinėjimo Rusijos naudai bylos. O prieš tai jis buvo teisiamas tik už vieną frazę interviu, kuriame Paleckis sakė, kad 1991 metų sausio 13 dieną "savi šaudė į savus".

Ne tik eiliniai visuomenininkai, bet ir įvairaus lygio deputatai ir net valstybės vadovas yra gąsdinami, kai vėliau pradedamos išgalvotos baudžiamosios bylos. Skambiausias pavyzdys – Rolando Pakso apkalta 2004 m. Tada visą nešvarų darbą, kad nušalintų nepriimtiną valstybės vadovą nuo valdžios, atliko valdančiojo elito kontroliuojama žiniasklaida.

Jie, kaip maitvanagiai, kasdien ir kas valandą "mėsinėjo" Paksą. O slaptosioms tarnyboms ir įvairaus lygio teismams beliko tik pasirašyti nuosprendį.

"Pati visuomenė visiškai tuo nesirūpina. Visuomenei nerūpi gerovės valstybė. Turi būti visuomenės pageidavimas ryškus ir stiprus, turi būti pageidavimas iš visuomenės, kurį jaustų politikai. Antras dalykas, tai sprendžia Vyriausybė, o ne prezidentai, ne karaliai. Šiuo atveju mes neturime nei vieno, nei kito. Jokios gerovės valstybės niekas Lietuvoje nematys tol, kol visuomenė pati nesusipras ir neužsiims tuo. O visa tai – plepalai tušti, juos vertinti – tuščias reikalas" – politologą Bernarą Ivanovą citavo žiniasklaida.

O dabar – lietuviškos "demokratijos diktatūros" vyšnia ant torto. Vasario 16-osios iškilmių išvakarėse policija perspėjo, kad trečiadienį išdrįsusius ateiti po garsiuoju balkonu su būgnais ir švilpukais bei šaukiančius Vytauto kalbos metu, policija žada negailestingai nubausti ir nuteisti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.