Vakarai Rusiją skelbia pralaimėtoja dėl neatvykimo į karą

"Ar Rusija sumirksėjo pirma? O gal ji tiesiog užmerkė vieną akį, kad geriau nusitaikytų ir nuspaustų gaiduką?"

Ši citata iš "The Economist" geriausiai apibūdina dabartines Atlanto elito nuotaikas — jie kol kas neskuba skelbti apie padėties aplink Ukrainą deeskalaciją, o pirmenybę teikia informaciniam "Rusijos grėsmės", Rusijos puolimo prieš Ukrainą aktualumo pumpavimui. Nepaisant to, apskritai dabartinis Rusijos ir Vakarų konfrontacijos etapas jau turėtų būti laikomas baigtu, o tai reiškia, kad galima padaryti išankstines išvadas. Kas laimėjo šį nepavykusį karą ir koks tai buvo karas? Apie tai rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.

Žinome, kad Rusijos beveik neįmanoma nugalėti mūšio lauke, nebent rusai patys susinaikintų iš vidaus ir suardytų savo pajėgas. Taip buvo per Pirmąjį pasaulinį ir Šaltąjį karą — ir savanoriško pasidavimo pastarajame pasekmes jie vis dar patiria, be kita ko ir Ukrainos kryptimi.

Tačiau dabar matoma nauja susipriešinimo forma — rusų priešininkai paskelbė, kad Rusija ruošia karą, net nustatė jo datą, didvyriškai bandė jį sustabdyti... O kai karas neįvyko, tai yra, Rusija neatvyko į jį, rusams bandoma priskirti pralaimėjimą — net ne techninį, kaip sporte, o geopolitinį. Ir čia jau nesvarbu, ar Vakarai tikrai tikėjo tuo, ką patys propagavo (rusų agresijos realybę), ar tai buvo visiškai speciali operacija (tiesą sakant, anglosaksai turėjo abu motyvus). Dabar svarbu kas kita: rusus bando paskelbti pralaimėtojais geopolitinėje akistatoje. Kiek šie bandymai gali būti sėkmingi?

Kalbant apie Rusijos tarptautinę reputaciją, "Rusijos agresija, kuriai užkirto kelią Vakarai", jos niekaip nepaveiks. To nepavyks parduoti niekam už Vakarų auditorijos ribų — nei Kinijai, nei Indijai, nei arabų pasauliui (kuris labai gerai išmoko Sirijos pamoką), net Lotynų Amerikai (atsitiktinai, bet simboliškai sutapo, kad prezidentai iš dviejų didžiausių jos šalių — Brazilijos ir Argentinos — aplankė Maskvą būtent isterijos apie "invaziją" įkarštyje). Tai yra, virtuali pergalė anglosaksų sugalvotame kare jiems nebus pliusas, tuo tarpu minusai bus gana apčiuopiami.

Juk melagingi (beje, sąmoningai melagingi) kaltinimai agresija kenkia išradėjo reputacijai. Ir nors niekas pasaulyje neabejojo ​​anglosaksų gebėjimu bet ką priskirti kitiems, vis dėlto dauguma pasaulio lyderių dabar padarys išvadą, kad šį kartą "Akela apsiriko". Kodėl jis tai padarė — dėl tikros Rusijos invazijos baimės ar siekdamas spausti ir įbauginti Rusiją, likusiam pasauliui nėra svarbu. Vašingtonas ir Londonas surengė isterijos priepuolį pasauliniu mastu, ir dabar jau Rusija turi visas priežastis apkaltinti juos sąmoninga provokacija ir dezinformacija. Bet kuri šalis gali atsistoti į jos vietą ir pagalvoti, ką darytų šioje situacijoje. Išvada visiems bus maždaug vienoda: reikia padaryti viską, kad iš anglosaksų kuo greičiau būtų atimtos galimybės organizuoti tokio masto informacinį terorą. Tai yra, pasaulis turėtų dar greičiau tapti tikrai daugiapolis, kad Vakarų informacinės specialiosios operacijos apimtų tik Vakarų šalis.

Tačiau to, kas įvyko, poveikis Vakarų viešajai nuomonei nebus toks akivaizdus, kaip daugeliui atrodo dabar. "Taikdario", tai yra, to, kas užkirto kelią karui ir "sustabdė Putiną", laurai nepadės nei Džonsonui (jei jis ir išvengs atsistatydinimo, tai dėl savo vidinių politinių kovinių savybių), nei Baidenui ir "Vašingtono pelkei". Net jei tam tikra amerikiečių dalis patikės tuo, kad Baidenas sustabdė Putiną, tai praktiškai niekaip nepadės demokratams lapkritį sustabdyti Trampo revanšą per vidurio kadencijos Kongreso rinkimus (ten gali suveikti kiti metodai, grynai vidaus politiniai, bet ir dėl ​​to kyla didelių abejonių). Be to, kai prasidės JAV ir Rusijos saugumo derybos, "Ukrainos gynyba" dar bus nukreipta prieš demokratus, kaltinant juos nuolaidžiavimu rusams ir tolesnio Rusijos ir Kinijos suartėjimo skatinimu.

Tačiau yra ir trečia tezės "Rusija pralaimėjo" taikymo sritis — Rusijos vidaus politika. Rusų geopolitiniai oponentai sužais šia tema ypač ciniškai. Ir ne tarp rusų provakarietiškų liberalų — čia viskas primityvu, ten ir be to viskas pastatyta ant tikėjimo amerikiečių gebėjimu išgelbėti pasaulį ir Rusiją nuo baisaus Putino. Ne, bus naudojama (ir dažniausiai aklai) dalis rusų patriotiškai nusiteikusios visuomenės — joje bus sėjamas nusivylimas tuo, kad "Putinas taip ir neužėmė Kijevo". Visa tai jau matėme 2014–2016 metais, visas šias dejones apie tai, kad "Putinas atmetė" (Donbasą, Novorosiją, rusų pasaulį, Rusijos interesus). Dabar bus tas pats: išsigando, nesiėme išlaisvinti Ukrainą, na, bent jau Mažąją Rusią, sulinko spaudžiamas Vakarų. Ir priežasčių paaiškinimas paruoštas — aišku, ko tikėtis iš šios valdžios, visi Vakaruose turi pinigų ir interesų. Deja, net devintaisiais akistatos su atlantistais metais kai kurie Rusijos patiklūs gyventojai vis dar tiki šia nesąmone.

Yra ir dar vienas "Rusija pralaimėjo" variantas — šiek tiek sudėtingesnis. Kariauti rusai nenorėjo, bet bandė išgąsdinti anglosaksus, todėl kėlė jiems akivaizdžiai nepriimtinus saugumo reikalavimus ir surengė karinę demonstraciją aplink Ukrainą. Tikėdamiesi, kad tie išsigąs, sudrebės ir nusileis, bent jau garantuodami, kad Ukraina neįstos į NATO. Tačiau atkaklus Baidenas ir likusieji nepasidavė, priešingai — vos nepradėjo provokuoti rusus pradėti operaciją prieš Ukrainą, kuriai Putinas visai nesiruošė. Ir galiausiai rusai buvo priversti atsitraukti, susitarti dėl "nepadorios taikos", tai yra, padėties, buvusios prieš prasidedant protrūkiui, grąžinimo.

Pagal šią logiką silpniausia prielaida (be tos, kad Vakarai išprovokavo rusų puolimą; ji visiškai prieštarauja anglosaksų ketinimams ir taktikai) yra ši: reikia patikėti, kad Putinas žaidė žaibišką karą, tai yra, tikėjosi greitos pergalės trumpame žaidime. Tačiau lapkritį pateikdamas ultimatumą dėl saugumo garantijų prezidentas nesivadovavo nei Baideno silpnumu (kurį, be kita ko, padidino Afganistano istorija), nei vyriausybės pasikeitimu Vokietijoje ar artėjančiais rinkimais Prancūzijoje. Jis rėmėsi bendros kovos už Ukrainą strategija. Kuri tęsiasi jau net ne aštuonerius metus po Krymo, o kasmet įgyja vis griežtesnių bruožų. Už Ukrainą rusai kovoja ne su Zelenskiu ar Ukrainos oligarchais, o su tomis Atlanto pasaulio jėgomis, kurios labai tikisi, kad ši istorinė Rusijos dalis bus visam laikui atskirta nuo rusų. Tai reiškia, kad jie pasikliauja strateginiu, istoriniu 1991 m. rezultatų konsolidavimu, persvarstant Rusijos ir Europos sienas. Būtent tai yra kategoriškai nepriimtina rusams — ne Putinui, o bet kuriam rusui abipus dabartinės Rusijos ir Ukrainos sienos. Būtent apie tai Putinas kalba savo pasiūlymuose ir reikalavimuose Vakarams — ir tai puikiai suprato anglosaksų elitas.

Jie nerimauja ne dėl to, ką padarys Putinas šiandien, jie nerimauja dėl to, kad Rusija verčia juos atsisakyti Ukrainos atlantizacijos, plėtros į rytus planų. Tiesą sakant, vidutinės trukmės perspektyvoje jie ir be to turėjo mažai šansų išlaikyti svetimą (ir tai gerai supranta tikri strategai, tokie kaip Kisindžeris), bet jie turėjo iliuziją, kad visa tai su Ukraina bus galima vilkinti gana ilgai. Dabar Putinas atėmė iš jų šią iliuziją. Jiems reikės šiek tiek laiko apmąstyti ir pripažinti šį faktą. Jų pačių pralaimėjimo šiame mūšyje (bet kol kas ne geopolitiniame kare) dėl Ukrainos faktą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija