Rusija nesutelkia pajėgų – Rusija grįžta

Iš vasario 21-osios įvykių, jau tapusių istoriniais (pirmasis viešas Saugumo Tarybos posėdis, Vladimiro Putino kreipimasis ir Donecko ir Luhansko Liaudies Respublikų pripažinimas bei sutarčių su jomis pasirašymas), be abejo, svarbiausias buvo prezidento kreipimasis

Putinas ne tik aiškino savo veiksmų logiką ir priežastis – jis kalbėjo apie tai, kas yra Rusija. Ir jis kreipėsi ne tik į savo šalies piliečius, bet, kaip jis specialiai pabrėžė, ir į tautiečius Ukrainoje, rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.

Tai nebuvo raginimas pripažinti DLR ir LLR, nors būtent tai buvo priežastis ir pagrindinis vakar Putino priimtas sprendimas. Ne, tai buvo Rusijos požiūrio paaiškinimas net ne į įvykius Ukrainoje, o į Ukrainą kaip tokią. Ukraina, kuri yra ne tik kaimyninė šalis, bet ir "neatsiejama Rusijos istorijos, kultūros, dvasinės erdvės dalis": "Ilgą laiką pietvakarių istorinių senovės rusų kraštų gyventojai vadino save rusais ir stačiatikiais. Taip buvo iki XVII a., kai dalis šių teritorijų vėl buvo sujungtos su Rusijos valstybe, ir vėliau."

Tuo tarpu šiuolaikinė Ukraina, priminė Putinas, "visiškai sukurta Rusijos, tiksliau bolševikinės, komunistinės Rusijos". Be kita ko ir pačių Rusijos žemių, kurios visiškai neturėjo nieko bendra su Mažosios Rusios (tai yra, Ukrainos) šalies dalimi, sąskaita. Ir šis dirbtinis darinys 1991 metais įgijo nepriklausomybę ne todėl, kad už ją kovojo, o dėl to, kad kvaila TSKP vadovybės politika, "paviršutiniški ir populistiniai postringavimai apie demokratiją ir šviesią ateitį" (Putinas Gorbačiovo tiesiogiai neįvardijo) sukrėtė vieningą šalį, iš pradžių sukeldami nacionalizmo ir separatizmo augimą, o vėliau ir valstybės žlugimą.

Rusija taip pat pripažino šią naują realybę – bet ką mes matome po trisdešimties metų? Faktas, kad Ukraina virto kažkieno žaidimo prieš Rusiją instrumentu, "kolonija su marionetiniu režimu", kaip sakė Putinas, kuri taip pat "gali būti naudojama kaip tramplinas puolimui prieš Rusiją".

"Jei mūsų protėviai tai girdėtų, nebūtų patikėję. Ir mes nenorime tuo tikėti", – šie Putino žodžiai byloja apie jo atsakomybės jausmą prieš visus Rusijos žmones: protėvius, dabar gyvenančius ir palikuonis. Neįsivaizduojama – rusai panaudojami prieš rusus, viena rusų žemių dalis panaudojama kuriant grėsmę kitai. Tai absoliučiai nepriimtina padėtis jokiems žmonėms, o juo labiau rusams, kurie tiek daug laiko ir energijos skyrė tam, kad savo žemes ir žmones apsaugotų nuo svetimų įsibrovėlių.

Rusijai tai yra kategoriškai nepriimtina, todėl Putinas dar kartą patvirtino, jog reikalauja, kad Vakarai atsisakytų plėstis į Rytus. Siekdamas kovoti su Vakarais už Ukrainą, Putinas beveik aštuonerius metus nepripažino respublikų, atsiskyrusių nuo Ukrainos po Maidano, tikėdamasis, kad, norėdamas su jomis susitaikyti, Kijevas pakeis savo kryptį, pasisakys už vidines reformas ir atsisakys virsti antirusiška valstybe.

Ši viltis ilgą laiką buvo kone iliuzinė, tačiau Maskva vis tiek nesiliovė stengtis bent jau užtikrinti, kad Vakarai pripažintų Rusijos interesus Ukrainos atžvilgiu, sutiktų su jos neutraliu statusu ir nustotų naudoti šalį kaip įrankį daryti spaudimą Rusijai.

Visus šiuos metus Donbasas gyveno sustingęs – ne todėl, kad bijojo, jog Rusija jį atiduos, o todėl, kad nepripažintų respublikų socialinė ir ekonominė padėtis buvo pati sunkiausia. Taip, Rusija joms padėjo, bet vis tiek tai buvo ne gyvenimas, o išgyvenimas. Oficialus respublikų pripažinimas leis normaliam gyvenimui grįžti į Donbasą – bus atkurta jo ekonomika.

Iš Ukrainos jiems nebėra grėsmės – pasirašytos draugystės ir savitarpio pagalbos sutartys su Rusija bet kokias ukrainiečių provokacijas paverčia 100 % savižudiškomis. Tačiau Putinas perspėjo: "Iš tų, kurie pagavo ir turi valdžią Kijeve, reikalaujame nedelsiant nutraukti karo veiksmus. Priešingu atveju visa atsakomybė už galimą kraujo praliejimo tęsimą guls tik ant Ukrainos teritorijoje valdančio režimo sąžinės".

Ką daryti su likusia Ukrainos dalimi? Kijevui Donbaso neprireikė – dar 2015 metais Porošenka buvo pasiruošęs jį atiduoti Rusijai. Tad gal respublikų pripažinimas buvo didelė dovana Kijevui? Ten jau pasigirsta tokie balsai – štai, dabar esame laisvi nuo vidinių konfliktų, galime būti priimti į NATO.

Ne, negalite, nes Rusija ne tik kvestionuoja Ukrainos, kaip valstybės, subjektyvumą (jau nekalbant apie Kijevo valdžią) – "tvarus valstybingumas Ukrainoje dar nesusiformavo", – sakė Putinas, bet ir savo reikalavimų neatšaukia. Vakarai atsisako planų įtraukti šalį į aljansą. Ukraina negali būti priimta į NATO – tai Rusijai nediskutuotinas klausimas. Nes Ukraina yra Rusija, net jei ji dabar egzistuoja kaip nepriklausoma (bet ne nuo Vakarų įtakos) valstybė. Rusijos žemės niekada netaps tramplinu sukelti grėsmę Rusijai – tai paprasta mintis, kurios Vakarai negali ignoruoti.

Žinoma, galima pabandyti nekreipti dėmesio į Rusijos įspėjimus, bet kažkas kužda, kad net anglosaksų galios nerizikuoja tokiu dalyku. Dabar Vakarai į pripažinimą, žinoma, reaguos aštriai smerkdami ir piktindamiesi, tačiau rimtų sankcijų nebus. Visgi kils naujas isterijos apie neišvengiamą Rusijos invaziją raundas – dabar prisidengiant DLR ir LLR teritorijų susigrąžinimu.

Juk dauguma Donecko ir Luhansko regionų, kurie tapo DLR ir LLR, yra pavaldūs Ukrainai – ir kas dabar neleis Maskvai, kuri dislokuos savo ginkluotąsias pajėgas DLR ir LLR teritorijoje, padėti Doneckui ir Luhanskui susigrąžinti teritorijas?

Niekas – išskyrus atsakomybės jausmą Rusijos žmonėms abiejose sienos pusėse. Šis jausmas būdingas Putinui ir rusams – instinktas, kurio visiškai neturi dabartinis Ukrainos elitas. Nieko kito, kaip meilės savo tautai jausmas, pagarba savo protėviams ir istorijai. Būdinga rusams – bet ne laikiniems Kijevo darbuotojams.

Nieko kito, išskyrus nenorą pralieti savo brolių kraują ir pasibjaurėjimą vien pagalvojus apie pilietinį karą, kad ir karo tarp dviejų valstybių forma. Todėl Rusija nepralies apkvailintų, bet nekaltų brolių kraujo, tačiau nepaliks ramybėje tų, kurie nori toliau kurti Ukrainą kaip antirusišką. Ne tik Kijeve, bet ir Vakarų sostinėse. Doneckas ir Luhanskas grįžo namo – eilėje rikiuojasi likusi Ukraina. Istorinėje perspektyvoje – bet istorija kuriama prieš mūsų akis.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.