Europa pripažino, kad be rusiškų dujų jai neišgyventi

Įvykiai Ukrainos rytuose paliečia ne tik Rusiją ir Ukrainą, nuo tolimesnės įvykių eigos tiesiogiai priklauso, neperdedant, visos Europos ekonomikos ir viso regiono vystymosi vektorių

Ir nors iš aukštų tribūnų ir antirusiškų leidinių puslapių Rusijos adresu skamba įvairiausi grasinimai, specializuoti ekspertai skambina pavojaus varpais, rašo RIA novosti autorius Sergejus Savčukas.

Pavyzdžiui, Vokietijos leidiniai skelbia interviusu Vokietijos finansų ministru Kristianu Lindneriu, kuriame jis išsklaido rožines viltis, kad Maskva pavyks šantažuoti galimybe paleisti "Nord Stream-2". Lindneris be jokių dviprasmiškų aliuzijų atkreipia dėmesį į tai, kad Vokietijos ir visos Europos Sąjungos ekonomika — jei bus sustabdytas dujotiekio dujų tiekimas iš Rusijos — neišvengiamai žlugs.

Tiesą sakant, Vokietijos ministras išsako akivaizdžius dalykus, kylančius iš statistikos, tačiau kiti aukšto rango politikai kažkodėl juos atkakliai ignoruoja.

Atidžiai sekant praėjusio mėnesio publikacijų temas, kai prasidėjo masinis pumpavimas apie "artimą Rusijos invaziją", galima pastebėti akivaizdžią keistenybę. Publikacijose spaudoje ir televizijoje Rusijos dujų tiekimo klausimas buvo minimas kone dažniau nei galimas karo veiksmų scenarijus. Tiems, kurie sekė naujienų srautą nuo pat pradžių, apskritai galėjo susidaryti įspūdis, kad visa ši isterijos banga buvo paleista turint vieną tikslą — bet kokiomis priemonėmis užkirsti kelią "Nord Stream-2" paleidimui, o jei pavyks, sustabdyti ir "Nord Stream-2".

Kiekvienam straipsniui, kur autoriai iš lubų piešė Rusijos kariuomenės smūgių krypčių strėles, atitiko po dvi ar tris publikacijas su pergalingais pranešimais apie tai, kaip amerikietiškos SGD muša tiekimo į Europą rekordus, todėl europiečiams nereikia bijoti Rusijos tranzito nutraukimo. Masinėje sąmonėje intensyviai formavosi įsitikinimas, kad artimiausiu metu Senasis pasaulis galės visiškai pereiti prie kuro su laisvės molekulėmis.

Įspūdį sustiprino triukšmingas Lenkijos, Baltijos šalių ir Ukrainos atstovų aktyvumas, kurie dar gerokai prieš paaštrėjimą sąlyčio linijoje praktiškai maldavo Vašingtono įvesti eilines, šį kartą tikrai pražūtingas, sankcijas Rusijos energetikai.

Labiausiai stebina tai, kad šią tendenciją palaikė daugelis Europos lyderių. Pavyzdžiui, šiomis dienomis Vokietijos kancleris Olafas Scholzas, neseniai grįžęs iš derybų Maskvoje, įsakė Ekonomikos ministerijai atšaukti savo išvadą, kad "Nord Stream-2"paleidimas Vokietijos dujų rinkai nekelia rizikų. Ši žinia iškart pasklido po visus informacinius šaltinius, esą kancleris sustabdė Rusijos dujotiekio sertifikavimo procesą.

Tiesą sakant, tai yra visiška nesąmonė.

Dujotiekio sertifikavimą atlieka ne Ekonomikos ministerija, o Federalinė tinklų agentūra, kuri veikia pagal savo teisės aktų paketą, ir Šolco įsakymas jiems neturi įtakos, tai yra niekas nieko nesustabdė. Kanclerio įsakymas susijęs tik su aukščiau minėtu ekonominiu vertinimu vidaus energetikos rinkos atžvilgiu, ir jo atšaukimas proceso nestabdo ir net nepratęsia, nes niekas dar nepaskelbė sertifikavimo termino. Ekonomikos ministerija, atsiėmusi savo ataskaitą, įpareigota parengti kitą ir vėl pateikti ją svarstyti Federalinei tinklų agentūrai, kuri, vadovaudamasi šiuo ir aibe kitų ataskaitinių ir analitinių dokumentų, priims galutinį sprendimą.

Kristiano Lindnerio pareiškimas leidžia manyti, kad pačioje Vokietijos politikų viršūnėje yra stipri nuomonių sklaida, ir atitinkamos ministerijos yra šiek tiek, galima sakyti, šokiruotos savo kanclerio pareiškimų.

Šolcas negali nežinoti duomenų, kuriais naudojasi Vokietijos finansininkai ir energetikai. Pavyzdžiui, tai, kad Vokietija užima aštuntą vietą pasaulinėje gamtinių dujų vartotojų lentelėje, padidinusi savo naudojimą nuo 73 mlrd. 2014 metais iki beveik 86 mlrd. 2020 metais. Arba kad Berlynas kasmet vis daugiau mėlynojo kuro perka užsienyje. Palyginimui: 2013 metais vokiečiai importavo tik 97 milijardus kubinių metrų dujų, 2020 metais šis rodiklisjau buvo 155,5 milijardo, o iki šių metų pabaigos, kai sustos paskutinės trys Vokietijos atominės elektrinės, šie skaičiai dar labiau išpūs.

Taip pat ne paslaptis ir duomenys apie elektros suvartojimą ir gamybą.

Praėjusiais metais esant 535 teravatvalandžių poreikiui Vokietijos generuojančios įmonės pagamino tik 484 teravatvalandes, o likusią dalį teko pirkti užsienyje, daugiausia iš Prancūzijos branduolinės pramonės. Tuo pat metu vos prieš dvi savaites pirmaujanti Vokietijos organizacija "Clean Energy Wire", užsiimanti aplinkos apsauga, paskelbė niūrią ataskaitą, iš kurios matyti, kad alternatyvių energijos šaltinių revoliucija Vokietijoje visiškai sulėtėjo ir galima pamiršti apie perėjimą prie žaliosios energijos artimiausioje ateityje. Ataskaita rodo, kad gamtinės dujos sudaro daugiau nei 25 procentus pirminių energijos šaltinių sistemoje ir jo dalos auga.

Kitomis kryptimis irgi ne viskas atrodo puiku.

Rusvosios anglies dalis elektros gamyboje sudaro 18,6 proc., akmens anglis — 9,3 proc., ir abi kryptys visiškai atkovojo dvejų metų kritimą, sugrįžę į priešpandeminį vartojimo lygį. Vokietija savarankiškai išgauna Europai rekordinį 107,4 mln. tonų rusvųjų anglių, o akmens rūšių, kurių paklausa yra tiek energetikoje, tiek metalurgijoje, trūkumą dengia importas, kurio beveik pusė — 45 proc. — atitenka Rusijai.

Kaip jau minėta, Vokietija yra ne tik gamtinių dujų importo lyderė, bet ir pagrindinė elektros pirkėja, tiekimas iš užsienio sudaro daugiau nei dešimt procentų energijos balanso. Šių veiksnių derinys lėmė elektros energijos kainų padidėjimą vartotojams. Taigi, pavyzdžiui, viena kilovatvalandė paprastam vokiečiui šiandien kainuoja 0,32 dolerio.

Valdančioji koalicija turi žinoti, kad jų neišgelbės suskystintų gamtinių dujų tiekimas iš JAV.

Vakarų spauda užkimusi, trimituojanti apie rekordinius pristatymus į Europą, tuo metu statistikos duomenys droviai pateikiami kas mėnesį ir niekas nerašo apie JAV SGD dalį apskritai. Mes išsklaidysime šį rūką.

Sausį buvo pranešta, kad į Europos Sąjungos išdujinimo terminalus atplaukė 106 laivai, atgabenę rekordinį 7,1 mln. tonų suskystintųjų dujų. Pagal standartus jas paverčiame įprastomis vertėmis ir gauname 9,8 milijardo kubinių metrų. Tačiau prisimename, kad šis rodiklis yra rekordinis — ir jis yra 37 procentais didesnis nei ankstesnių laikotarpių vidurkis. Atimame nurodytą dalį ir gauname vidutinę 6,1 milijardo kubinių metrų mėnesio pasiūlą. Iš tikrųjų, būtent amerikietiški pristatymai yra nepaprastai nepastovūs pagal apimtį, kai importas gali labai skirtis per du mėnesius, tačiau nekreipsime į tai dėmesio ir gautą skaičių imkime kaip orientacinę vertę. Atlikę paprastus skaičiavimus sužinome, kad pačiomis idealiausiomis sąlygomis Amerikos prekybininkai rekordiniais 2021 metais į Europą pristatė ne daugiau kaip 76 milijardus kubinių metrų. Tuo pačiu metu, rinkos skaičiavimais, dujų tiekimas iš Rusijos šiemet viršys 200 mlrd. kubinių metrų, o, skirtingai nuo plaukiojančių sutarčių, dujotiekio tiekimas kasmet yra stabilus.

Dar vienas Amerikos suskystintos revoliucijos pranašams ir Vokietijos vyriausybei nepatogus faktas — šiuo metu Europa išnaudojo fizines galimybes importuoti SGD. Senojo pasaulio šalys pasiekė savo galimybių SGD priėmimo ir perdirbimo ribą, apie tai rašo visi specializuoti leidiniai. Iš viso ES yra 29 išdujinimo terminalai, daugiausiai jų turi Ispanija ir Prancūzija. Britanijs, kuri nebepriklauso euro zonai, turi tris. Vokietija iš viso neturi SGD terminalų, tai yra, amerikietiškos dujos į Vokietijos saugyklas gali patekti tik per perpardavėjų rankas, atitinkamai su papildomu antkainiu.

Beje, apie saugyklas.

2020 metais, energetikos krizės įkarštyje, išdujinimo terminalai South Hook, Dragon, Isle of Grain (Britanijs), Gate (Nyderlandai), Rovigo (Italija) ir Dunkerque (Prancūzija) gavo oficialų atlaidą iš Briuselio, kuris panaikino draudimą dėl trečiųjų šalių prekybininkų įleidimo į uostus. Dabar išvardyti uostai neprivalo pranešti, iš ko ir kokiomis sąlygomis pirko kurą. Tai pasiteisino resursų deficito laikotarpiu, tačiau dabar už lango gana šiltas vasaris, ir Europos dujų saugyklos praktiškai pilnos, tai yra, atvežamų SGD nebėra kur laikyti, galima tik parduoti "nuo ratų", kai transformuotos dujos tiesiogiai tiekiamos į katilines ir gamyklas, kas itin nepatogu, nes suvartojimas nėra statiškas ir nuolat svyruoja.

Pasmerktas nesėkmei ir tikėjimasis kitų tiekėjų.

Neseniai svarbiausio SGD tiekėjo Europai Kataro energetikos ministras pareiškė, kad rusiškų dujotiekių dujų tiesiog nėra kuo pakeisti. Pats Kataras fiziškai nepajėgus padidinti SGD gavybos, o dabartinės apimties užkontraktuotos pagal ilgalaikius susitarimus. Kiek anksčiau apie tą patį kalbėjo Italijos užsienio reikalų ministras Luidži Di Majo.

Visa tai — ne paslaptis ir ne informacija iš slaptų specialiųjų tarnybų ataskaitų, todėl oficialaus Berlyno veiksmai atrodo, švelniai tariant, keistais.

Tačiau jei darysime prielaidą, kad tokiu būdu Vokietija vilkina, kad sulauktų Ukrainos krizės sprendimo ir vėliau paleistų jai gyvybiškai svarbų dujotiekį, daug kas paaiškės. O kol kas vokiečiai, būdami Vakarų vienybės ideologijos įkaitais, yra priversti už Amerikos draugystę mokėti pagal trigubą tarifą savo sunkiai uždirbtais pinigais.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.