Europa bijo denacifikacijos

© Sputnik / Sergey Melkonov / Pereiti prie nuotraukų bankoМарш бывших латышских легионеров "Ваффен СС" в Риге
Марш бывших латышских легионеров Ваффен СС в Риге - Sputnik Lietuva, 1920, 05.03.2022
Prenumeruokite
Yandex newsTelegram
Žemyninė ir salų Europa, susidūrusi su Rusijos ir Ukrainos konflikto paaštrėjimu, nuspėjamai laikėsi pozicijos, kurios laikėsi visada. Ir per Suomijos kampaniją, kuriai vadovavo TSRS, ir per Didįjį Tėvynės karą
Europa, neskaitant politikų, kurių pozicijos įpareigoja ir veikti, ir daryti pareiškimus, visada mieliau mėgo laukti ir tada prisijungti prie laimėtojų. Šūkiai ir melodingos deklamacijos šiuo atveju nieko verti, svarbūs veiksmai, tačiau suprasti, kodėl pastaraisiais, švelniai tariant, ne kas, juk nepaisant akivaizdaus noro neprisiminti žodžio "denacifikacija" apie Antrąjį pasaulinį karą, čia reikia nukrypimo į tamsą – be kabučių – nacių okupacijos laikus, rašo RIA Novosti autorė Jelena Karajeva.
Вид на Киев  - Sputnik Lietuva, 1920, 24.02.2022
Ukrainos nacionalistai slėpsis Lietuvoje ir užtrauks nelaimę ant lietuvių galvų
Tikriausiai teks prisiminti, kad žemynas po nacių kojomis krito greičiau nei per šešias savaites, kad karalystės ir respublikos iš principo nesipriešino Vermachtui, kad tuo metu, kai buvo pasirašytos kapituliacijos, nebuvo organizuotas žmonių karas, nacizmo, jis nepastebėjo.
Pasipriešinimas tapo Pasipriešinimas – ir tai šiandien taip pat reikia prisiminti ir dar kartą pasakyti – didžiąja dalimi dėl užsienio sovietinės žvalgybos veiklos, viena vertus, ir, kita vertus, komunistų darbo. Europos gyventojai į partizanus nėjo, sabotažu neužsiėmė, proklamacijų naktimis nekėlė.

Visa tai įvyko labai vėliau, maždaug po metų. Tuo metu, kai mums prasidėjo Didysis Tėvynės karas. Taip pat nebuvo visiško vidinio pasipriešinimo vokiečių fašizmui. Tiems, kurie vis dar nėra visiškai tikri, kad Europa priėmė Hitlerį ir priėmė jo politiką tiek dėl žydų naikinimo, tiek dėl rasinės teorijos, pakanka pažvelgti, pavyzdžiui, į Vermachto generolo pulkininko Franzo Halderio dienoraščius, kuriuose jis aprašo, kaip tiek jis asmeniškai, tiek jo vadovaujamos kariuomenės buvo priimti Belgijoje ir Prancūzijoje.

Kariškiai lakoniškuose užrašuose Herr Halder mini ir jų šeimininkų jam suteiktą priėmimą pakelės smuklėse, ir tai, kaip miestiečiai reagavo į nacių kariuomenės atėjimą. Jie buvo šiltai sutikti, ant stalų padėtas skanus maistas ir geras vynas – apibendrinant sausas dienoraščio įrašų eilutes. Karas? Koks karas? Tarkime, kad Halderio ranka parašytos eilutės yra tik vienas įrodymas.
Ir, tų, kurie šiandien nusprendė užimti "objektyvių stebėtojų ir analitikų" poziciją, to negalima apibendrinti, o detalės iš vieno iš aukščiausių nacių armijos generolų dienoraščio negali apibūdinti visos Europos visuomenės.
O kaip tada su kitais įrodymais? O ką sako žodžiai tų, kurie, pavyzdžiui, dirbo durininku Liono viešbutyje "Terminus", kur tuo metu buvo gestapo būstinė ir kuriose buvo įrengtos kankinimo kameros?
Gatvėse kaunasi sovietų kariai - Sputnik Lietuva, 1920, 08.02.2022
"Reddit" vartotojai susiginčijo dėl TSRS indėlio į nacių pralaimėjimą
"Barbjė davė mums dosnų arbatpinigių ir buvo labai mandagus žmogus", – sako vidutinio amžiaus prancūzas, kalbinamas iškart po teismo, kuriame Klausas Barbjė buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimų žmoniškumui.
Nereikia manyti, kad naciai per visus Europos okupacijos metus kažkaip bandė nuslėpti, ką daro. Visai ne.
Europoje ir JAV Sukilimai prieš "subžmones" vyko dienos šviesoje, judriose gatvėse arba namuose, kuriuose, be Prancūzijos žydų, gyveno ir nežydai prancūzai. Tačiau atvejai, kai jie padėdavo kaimynams pasislėpti ar tiesiog išgelbėdavo juos, buvo, deja, pavieniai. Taip, už tai grėsė kartuvės ar egzekucija, ir idėjos apie visuotines žmogiškąsias vertybes tuo metu kažkaip nerado kelio ir neturėjo visuotinės reikšmės.
Žinoma, buvo ir kitokie. Ir žmonės, ir veiksmai, bet šiuo atveju kalbame apie bendrą Europos tautų nuotaikų vektorių.
Колонны бойцов движутся на фронт. Москва, 23 июня 1941 года - Sputnik Lietuva, 1920, 22.06.2021
Antrojo pasaulinio karo mitai ir legendos
Būdavo net taip: įkaitų egzekucijos vykdavo vienoje gatvės pusėje, o kitoje parduotuvės veikė ir eilė iki mėsinės neretėjo. Nuotaikos kardinaliai nepasikeitė net TSRS stojus į karą. 1941 m. birželio 22 d. ataka tada buvo įtraukta į Europos internacionalą, o ne tik Vokietijos Vermachto karius, ir tai reikia žinoti šiandien. Kai rusai sumaldavo per 75 procentus nacių divizijų personalo, taip apdengdami savimi daug europiečių, tiesiogiai ar netiesiogiai išgelbėdami jų gyvybes, išsaugodami visus šiuos paminklus, kuriais iki šiol žavimasi, stabdydami mirties stovyklų krematoriumų krosnis.
Ir visa tai kainavo milijonus TSRS piliečių, tiek kariškių, tiek civilių, gyvybių, – mums buvo liepta grįžti iš ten, iš kur atvykome, beveik akimirksniu pradėdami prieš mus šaltąjį karą. Žinoma, to meto pareiškimuose ir deklaracijose jie kalbėjo apie "stalininį režimą", "komunistinę ideologiją ir diktatūrą", tačiau galutinis tikslas buvo ne politikai ar politika, galutinis tikslas – žmonės. Tarybiniai žmonės. Ir tai taip pat reikia prisiminti šiandien. I
Ir štai ką reikia žinoti. Denacifikacija toje pačioje Europoje, nors ir didžiuliu darbu, trukusiu daug dešimtmečių, buvo vykdoma tik Vokietijoje. Ir tik todėl, kad ši šalis patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Vokiečių nacių okupuotose šalyse, kai kur išlaikant valstybines institucijas, o kai kur susiaurinus jų prerogatyvas, bet visais atvejais visiškai pavergiant Reichą, tikros denacifikacijos nebuvo, nes tada tektų juos teisti, o paskui pasodinti į kalėjimą beveik visą valstybės aparatą.
Dujos - Sputnik Lietuva, 1920, 02.10.2021
Ukraina dėl rusiškų dujų priminė Vengrijai nacistinę praeitį
Todėl buvo pasiūlyta arba sugalvota schema, pagal kurią visas okupacijos laikotarpis buvo tarsi "nulis", ir viskas, kas atsitiko ar buvo padaryta Reicho įstatymų laikotarpiu Europos šalių teritorijoje, neteko reikšmės. Todėl jai nebuvo taikomas joks teisinis ar moralinis vertinimas. Taip, kažkas buvo perduotas tribunolui. Jie netgi buvo nuteisti mirties bausme. Ir kažkam tikrai buvo įvykdyta mirties bausmė.
Bet net jei kalbame apie dešimtis ir šimtus kolaborantų, milijonai ir dešimtys milijonų dirbo naciams ir bendradarbiavo su naciais. Iš šios perspektyvos, žinoma, žygdarbis tų, kurie ėjo į Pasipriešinimą, kurie buvo sugauti, kurie buvo kankinami, nužudyti ar išsiųsti į mirties stovyklą, atrodo kaip moralinis nuosprendis tiems, kurie tarnavo naciams tiesiai darbo vietoje. R
Nei visuomenė, nei jos institucijos nebuvo denacifikuotos. Tokių įsakymų neatsisakė vykdyti ir, pavyzdžiui, Prancūzijos geležinkelis, kurio vadovybė reguliariai teikdavo transportą žydams ir antifašistams gabenti į mirties stovyklas. O tūkstantinėje prancūzų geležinkelininkų komandoje buvo tik vienas mašinistas, kuris atsisakė važiuoti traukiniu į Aušvicą. Vienas. Iš tūkstančių. Taip pasireiškė Žmogus.
Antrasis pasaulinis karas Europoje buvo labai greitai pamirštas, o paminklų buvimas, sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje metinių minėjimas, taip pat išpuoselėti veteranai negali ir neturi klaidinti. Karas buvo užmirštas politiškai, nes iškart po jo pabaigos buvo nustatytas žemyno suvienijimo kursas, pirmiausia ekonominis. Ir šioje ekonominėje asociacijoje svarbus vaidmuo buvo skirtas tuometinei Vokietijos Federacinei Respublikai.
Плакат с выставки о героизации Йонаса Норейки в современной Литве - Sputnik Lietuva, 1920, 27.10.2021
Maskva kalbėjo apie nacių nusikaltėlių šlovinimą Lietuvoje
Ir jau jos valdžia nenorėjo nuolatos priminti praeities.Jie to nenorėjo taip, kad 1962 m. lapkritį, likus dviem mėnesiams iki iškilmingos Eliziejaus sutarties tarp Prancūzijos ir VFR pasirašymo ceremonijos, dėl direktyvos, kurią asmeniškai davė de Gaulle, SS obergrupenfiureris Karlas Obergas, Prancūzijos gestapo viršininkas, buvo paleistas iš kalėjimo. Teigiama, kad de Golis tokiu būdu užbėgo už akių galimiems tuometinio federalinio kanclerio Adenauerio prašymams.
Obergrupenfiureris Karlas Obergas buvo tas asmuo, kuris davė įsakymą Liono gestapo vadovui Klausui Barbier, kad artimiausias de Golio bendražygis Jeanas Moulinas, pravarde Maksas, išduotų savo bendražygius ir visą Pasipriešinimo struktūrą (Moulinas koordinavo Pasipriešinimo grupes de Golio nurodymu).

Pirmasis aspektas buvo ištrintas ir visuomenės mintyse tapo nematomas, nes jis lietė, kaip tada sakė, geopolitiką ir "naujus būdus vystyti žemyną po karo", žemyną, nusprendusį tapti "taikos ir klestėjimo lopšiu".

Tiesą sakant, Istorija anksčiau ar vėliau vis tiek nusprendė priversti juos apmokėti senas sąskaitas. Nepriklausomai nuo pastatyto "pasaulio" ir pasiektos "gerovės". Šiandien tai aiškiau nei bet kada. Taip pat aišku, kad dabar kalbant apie "denacifikaciją" su pasimetimu ir susierzinimu Rusijos atžvilgiu, Europos politikai negali suvokti paprastos aplinkybės, kad ten, kur jie yra išrinkti ir valdo, jokia denacifikacija – tikra, gili, visapusiška – nebuvo vykdoma.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
Naujienų srautas
0