Europa prieš Rusiją - istorinis revanšas?

Jau kurį laiką Ukrainoje vyksta aktyvus karinis konfliktas, ir po truputį aiškėja pasaulio bendruomenės reakcija į jį, kuri yra nevienareikšmiška

Pradėti reikėtų nuo Vakarų. Kaip ir galima buvo tikėtis, Rusijos atžvilgiu iš karto buvo įvestos griežtos finansinės ir kitos sankcijos. Tačiau yra įdomių niuansų, susijusių su sankcijų griežtumo lygiu.

Pirmiausiai prasidėjo klausimai dėl riboto rusiško bankinio sektoriaus atjungimo nuo Vakarų finansinės sistemos, paliekant jam veiklos "skyles". Toliau iš Amerikos pasigirsta balsų, kad, jeigu keisis situacija, sankcijų režimas gali būti peržiūrėtas. Pavyzdžiui, žinoma JAV Valstybės departamento atstovė Viktorija Nuland, kuri vertinama kaip viena iš didžiausių Rusijos kritikių, pareiškė, kad sankcijos pasibaigs, jeigu Rusija pabaigs karą.

Žinoma, ji dar paminėjo keletą papildomų sąlygų, kurias turėtų išpildyti Maskva, ir apskritai galima teigti, kad panašios kalbos yra dėl vaizdo. Tačiau pasirodė informacija, kad Pietų Korėja nusprendė susitarti su Vašingtonu, kad jai nebūtų taikomos amerikietiškos sankcijos Rusijos atžvilgiu, kas leistų jai toliau eksportuoti į Rusiją aukštų technologijų produkciją (niekam nereikia aiškinti, kas yra "Samsung"). Ir ką mes girdime - susitarimas buvo pasiektas, kas reiškia, jog Pietų Korėjos gaminami išmanieji telefonai, automobiliai, buitinė technika toliau bus parduodami rusiškoje rinkoje.

Ar jums neatrodo, kad tokia Amerikos pozicija yra keista? Viena ranka bandai nubausti, kita - leidi gauti technologinę produkciją. Ar ne todėl, kad patys amerikiečiai ieško galimybių savo verslui kaip nors likti rusiškoje rinkoje? Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad korporacija "Boeing" ne iš karto apribojo savo bendradarbiavimą su Rusija (toks jausmas, kad tyliai norėjo jį tęsti).

Ir tai jau nekalbant apie Pietų Korėjos nenorą jungtis prie antirusiškų sankcijų. Išeina, kad ne visas pasaulis yra prieš Rusiją?

Taip ir yra, ką patvirtina dar keli pavyzdžiai. Pirmas, žinoma, Kinija. Akivaizdu, kad Pekino įsijungimas į Vakarų sankcijų karą prieš Rusiją labai komplikuotų pastarosios galimybes atsilaikyti. Tačiau kinai priėmė priešingą sprendimą. Ne todėl, kad labai myli Maskvą (turi savų priežasčių tokiai pozicijai santykių su JAV kontekste), bet esmė ta, kad, jie šiuo atveju ne Vakarų komandoje.

Kitas pavyzdys - Turkija. Pastaruoju metu ji tapo rimtu geopolitiniu žaidėju (veikia Irake, Sirijoje, Libijoje, Kaukaze), todėl jos pozicija svarbi. Tuo pat metu pažymėtina, kad kalba apie NATO narę, kuri glaudžiai bendradarbiavo su Ukraina karinėje srityje. Tačiau nepaisant to ji irgi nusprendė susilaikyti nuo griežtesnių sankcijų Rusijos atžvilgiu, nes bendradarbiavimas su Maskva (politinėje, karinėje, ekonominėje srityje) jai yra strategiškai svarbus.

Judame toliau. Pietų Amerikoje labai reikšmingą vaidmenį vaidina tokios valstybės kaip Brazilija ir Argentina, kurios irgi atsisako bausti Rusiją. Vasario 26 d. JTO Saugumo taryboje vyko balsavimas dėl rezoliucijos, smerkiančios Maskvos veiksmus Ukrainoje - susilaikė Kinija, o taip pat Indija ir Jungtiniai Arabų Emyratai. Santūriai elgiasi ir Saudo Arabija, jau nekalbant apie Iraną ir Afrikos valstybes.

Na ir "vyšnia ant torto": kad sankcijos prieš Rusiją pakenks šalies nacionaliniams interesams pareiškė Gruzijos premjeras, ir analogiškos pozicijos laikosi Moldova. Jeigu kas pamiršo, Gruzija seniai yra provakarietiška valstybė, o Moldovoje buvo išrinkta provakarietiška prezidentė. Be to, tai valstybės, turinčios su Rusija nesutarimų dėl savo teritorinio vientisumo.

Trumpai sakant, akivaizdu, kad vieningos kategoriškai neigiamos reakcijos į Maskvos veiksmus Ukrainoje pasaulyje nėra, ir nemažas skaičius įtakingų šalių neįvedė sankcijų Rusijos atžvilgiu.

Tačiau šiame fone išskirtinai griežtą poziciją užėmė ES. Galima teigti, kad Briuselis elgiasi net kiečiau, negu Amerika, nors atrodytų, kad turi būti priešingai, nes Europos ekonominiai santykiai su Rusija žymiai glaudesni. Bet, pavyzdžiui, Prancūzijos finansų ministras pareiškė, kad prieš Rusiją bus vykdomas totalinis ekonominis ir finansinis karas, siekiant sužlugdyti jos ekonomiką, ir panašiai pasisakė Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrė.

Tuo tarpu susidaro įspūdis, kad, priimdami sprendimus, europiniai lyderiai iki galo nesuvokia, kaip jie bus realizuojami ir kokių pasekmių sulauks pati Europa. Vienas iš pavyzdžių - draudimas bendradarbiauti su Rusija civilinės aviacijos srityje. Ar dabar iš pastarosios bus atimti visi europiniai lėktuvai? Kaip tai padaryti? Ką po to su jais daryti? Kas kompensuos milžiniškus nuostolius lizingo bendrovėms? Ir tai jau nekalbant apie rekordus mušančias dujų kainas.

Na o keisčiausia yra istorija su naikintuvais. Išeina ES diplomatijos vadovas Žozepas Borelis ir sako, kad ES padės Ukrainai kariniais lėktuvais. O po to paaiškėja, kad Lenkija, Bulgarija ir Slovakija neperduos Ukrainai naikintuvų, ką oficialiai patvirtino, pavyzdžiui, Lenkijos prezidentas.

Šiame kontekste kyla klausimas - kodėl Europos Sąjunga chaotiškai mosuoja sankcijų kirviu į kairę ir į dešinę, elgiasi kaip dramblys virtuvėje, negalvodama apie pasekmes sau dėl savo ir galimų atsakomųjų Rusijos veiksmų?

JAV privertė? Nepanašu. Kaip minėta aukščiau, Amerika elgiasi ramiau, nei Europa, kuriai nėra reikalo bėgti priešais traukinį. Principinė pozicija? Irgi nepanašu, nes vertybinė ES politika visada buvo pasirinktinė. Gal yra planas, naudojantis situacija, prastumti kokius nors ES federalizacijos sprendimus ("situacija kritinė - reikia vienytis")? Galbūt, bet kol kas racionalumo Europos elgesyje trūksta.

Kas gi vyksta? Tai gali nuskambėti keistai, bet susidaro įspūdis, kad Europoje - tame tarpe Vokietijoje, kuri, atrodo, nusprendė galutinai peržengti istorinės kaltės ribą ir visu pajėgumu grįžti į globalią politiką - išsiveržė revanšizmo ugnikalnis, kad ją užvaldė europocentriško elito noras sureikšminti save pasaulyje per pergalę prieš Rusiją, kurios seniai norėjosi, ir dabar atsirado proga. Toks jausmas, kad vyksta savotiškas naujas Napoleono žygis (tik ekonominis, nes kariauti Vakarai nenori - pasiruošę tik padėti kariauti Ukrainai). Ir šita ambicija yra tokia stipri, kad net nelabai galvojama apie pasekmes, pamirštant skaudžią istoriją.

Vakaruose galima išgirsti nuomonę, kad Rusijos prezidentas išprotėjo, kad jį užvaldė atitrūkusi nuo realybės idėja atkurti Sovietų Sąjungą ar net Rusijos imperiją. Tačiau šiandien pačių ES vadovų elgesys yra ne visai adekvatus, ir belieka tikėtis, kad galiausiai visoms pusėms užteks sveiko proto konstruktyviam išėjimui iš dabartinės krizės.

Pabaigoje norisi pateikti žinomo Vakarų ideologo Frensio Fukuyamos nuomonę. Prieš keletą dienų jis pareiškė, kad ukrainiečiai kovoja už visus Vakarus, bet problemos, su kuriomis šiandien susiduria liberalios visuomenės, neprasidėjo ir nesibaigia Putinu, ir Vakarai susidurs su labai rimtais iššūkiais, net jeigu jis bus sustabdytas Ukrainoje.