Kovo 11-oji: lietuviškoji "demokratija" karo Ukrainoje kontekste

Ką gi, eilinį kartą paminėjome Kovo 11-ąją — Lietuvos nepriklausomybės nuo TSRS ir, atitinkamai, nuo Rusijos, dieną... Tiesa — paminėjome ją ne eilinėmis, o valstybės lygiu įvestos nepaprastosios padėties sąlygomis...

Ir tokią padėtį Gitanas Nausėda paskelbė ne šiaip sau, bet reaguodamas į vasario 24 d. įsiplieskusį karą Ukrainoje.

Štai šio karo fone minint Kovo 11-osios, tariamos demokratijos ir nepriklausomybės Lietuvoje šventę, vertėtų aptarti tai, kaip šioji "demokratija" ir "nepriklausomybė" atrodo iš tikrųjų...

Taigi: kaip žinia, vos tik Rusijos Federacijos karinės pajėgos įžengė į Ukrainos teritoriją, Lietuvos Seimas suskubo paskelbti rezoliuciją, kuria ne tik pasmerkiami Rusijos veiksmai, bet dargi siūloma papildyti 170-2 BK str., įvedant baudžiamąją atsakomybę už "Rusijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą" neigimą.

Ir nors toks 170-2 BK str. papildymas dar neįsigaliojęs, raganų medžioklė pas mus jau spėjo įsibėgėti...

Štai, visos ES mastu užblokuoti pagrindiniai rusiški žiniasklaidos kanalai. Taip, atseit, užtikrinant "saugumą" nuo Rusijos "informacinių atakų" prieš atvirą ir tolerantišką Europą...

Toliau – jau lietuviškos erdvės "apvalymas", atsikratant Lietuvoje užregistruotų nesisteminės žiniasklaidos kanalų (ekspertai.eu, "Būkime vieningi", "Laisvas laikraštis" ir t. t.) ir iš prekybos išimant laikraštį "Respublika".

Daugelis geros kaimynystės su Rusija ir Baltarusija idėjas palaikančių visuomenininkų, tuo tarpu, sulaukė ne tik fašistiškų "patriotų" įžeidinėjimų bei grasinimų lavinos, bet dargi ir policijos dėmesio — atseit, dėl "netinkamos" ir esamu laikotarpiu "neatsakingai" atrodančios informacijos platinimo...

Visiems didesnį žinomumą bei statusą visuomenėje įgijusiems skirtingų sričių "autoritetams" taikomas spaudimas "išreikšti poziciją dėl Ukrainos", t. y. viešai pasmerkti Rusiją. Šiuo požiūriu, net menkiausia, subtiliausia kritika ar netgi nepakankamas reikalaujamo entuziazmo demonstravimas traktuojamas kaip "nuodėmė" (antai, Egidijaus Dragūno, Juozo Statkevičiaus, Arvydo Sabonio atvejai).

Na, o bet kokiai informacijai, aiškinančiai tikrąsias karo aplinkybes (tokias kaip 14 tūkst. aukų pareikalavusios kovos Donbase, Ukrainos valdžios vykdytą Donecko ir Luhansko apšaudymą arba fašistinę tiek euromaidano, tiek viso Kijevo režimo prigimtį bei jo ryšius su JAV), dabar jau klijuojamos "karo propagandos" bei "nesantaikos kurstymo" etiketės, už kurias, kaip žinia, galima sulaukti baudžiamosios atsakomybės.

O štai buvusioji prezidentė Dalia Grybauskaitė (kurią "užingridininkai" greičiausiai norėtų grąžinti į Prezidentūrą vietoje Nausėdos) atviru tekstu šaukiasi NATO intervencijos prieš Rusiją.

Galbūt, dabar jai šeimininkai davė komandą tapti kreivu lietuvišku Vladimiro Žirinovskio atspindžiu? Nežinia, bet pats faktas, kad šitokia retorika (beje, prieštaraujanti 135-ajam LR Konstitucijos straipsniui, tad šiuo požiūriu dar ir antikonstitucinė) skelbiama praktiškai valstybės lygiu, kol kritikai tuo tarpu kaltinami "karo kurstymu", yra labai simptomiškas...

Simptomiškas tuo požiūriu, kad parodo tikrąją "demokratijos" būklę Lietuvoje: iš tiesų, tai yra tokia demokratija, kurioje "demosą" sudaro visų pirmiausia sukosmopolitėjęs rusofobinis elitas ir jo aptarnaujantysis personalas. Tuo tarpu, kitiems lieka dar Vytauto Landsbergio nurodyta "runkelių" ir "šunaujos" vieta...

Ir apie tai kalbama vis atviriau: antai, kovo 2 d. išėjusioje "KK2" laidoje lyg koks "ekspertas" kalbintas Algis Ramanauskas-Greitai nevyniodamas žodžių į vatą pareiškė, kad kitaminčius norėtų šaudyti, o ir apskritai tie, kuriems "prie ruso buvo geriau" (o tai vis dėlto žymi visuomenės dalis) yra kita, žemesnė biologinė rūšis, su kuria joks dialogas negalimas...

O tai jau yra fašizmas. Nes remiamasi giluminės antropologinės nelygybės principu (vienų genetinio pranašumo prieš kitus idėja, kuri reiškia bet kokios idėjos apie vieningą žmoniją, tad ir bet kokio humanizmo atmetimą), kuris ir sudaro idėjinį fašizmo pagrindą...

Tad, pradėjusi pažadu laikytis "demokratijos ir laisvės", Kovo 11-osios Lietuva vis artėja link fašizmo. Taip, naujos formos (kaip tai pavadino politinis kalinys Algirdas Paleckis — "demokratinio") fašizmo. Bet vis dėlto fašizmo.

Na, o kaipgi nepriklausomybė?.. Būdama tiek ES, tiek NATO sudėtyje, Lietuva nepriklausoma nebent tik nuo Rusijos. Nuo Vakarų, tuo tarpu, ji visais požiūriais (ekonominiu, politiniu, kultūriniu) yra visiškai priklausoma.

Ir, būdama tokia priklausoma, juda vis aštrėjančios socialinės atskirties ir demografinės katastrofos linkme. Ir ši trajektorija, palyginti su šalies raida vadinamosios "sovietų okupacijos" laikotarpiu, nacionalinių interesų prasme yra tiesiog pražūtinga.

Prie to pridėkime dar ir vykstantį Ukrainos konfliktą bei Lietuvos valdžios laikyseną jo atžvilgiu: gausime ir riziką paversti šalį karo zona...

Tai štai kokia yra Lietuvos "demokratija" ir "nepriklausomybė", praėjus šiai, 2022-ųjų kovo 11 dienai. Ar tokia pageidaujama, ar tokia reikalinga ir, apskritai, ar tokia nepragaištinga — teapsisprendžia pati tauta.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija