Lietuvos metropolitas metė akmenį į Patriarchą

Vilniaus ir Lietuvos metropolito Inokentijaus kritika Rusijos stačiatikių bažnyčios Patriarchui Kirilui sukėlė prieštaringą reakciją tarp Lietuvos stačiatikių

Taip, visi stačiatikiai meldžiasi už taiką Ukrainoje ir linki, kad karas kuo greičiau pasibaigtų, tačiau jiems nepriimtinas skilimas ir dar viena ietis į Rusijos stačiatikių bažnyčios krūtinę.

– Vladimirai, ar skaitei Lietuvos metropolito Inokentijaus kreipimąsi, kuriame jis teigė smerkiantis Maskvos ir visos Rusijos Patriarcho Kirilo poziciją?

– Taip, perskaičiau ir esu labai sutrikęs. Suprantu, kad Inokentijus žengė žingsnį link kitos stačiatikybės schizmos. Net Ukrainos stačiatikių bažnyčios metropolitas Onufrijus savo vaizdo kalboje ragino laikytis taikos ir griežtai priešinosi brolžudiškam karui. Tačiau jis susilaikė nuo kaltinimų Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovui.

– Bet juk Patriarchas Kirilas savo kalboje vasario 27 d., praėjus trims dienoms nuo karo Ukrainoje pradžios, Maskvos priešininkus Ukrainoje pavadino "blogio jėgomis", kovojančiomis prieš "Rusijos vienybę", o visas pasaulis smerkia Rusiją už agresiją prieš Ukrainos žmones.

– Na, pradėkime nuo to, kad ne visas pasaulis, o tik sąlyginiai Vakarai, vienijantys tik trečdalį iš 196 pasaulio valstybių, kurios yra JTO narės. Nesiimu ginti ar kaltinti Rusijos valdžios šiuo atveju. Taip, karas yra baisus nusikaltimas. Ir juo labiau pilietinis karas, kuriame kaunasi dvi broliškos slavų tautos. Šiuo atveju man gėda dėl to, kad tie, kurie dar neseniai plojo Ukrainos stačiatikių bažnyčios skilimui, kalba vienu balsu.

– Bet gal teisinga, kad taip aštriai kalbėjo mūsų Lietuvos metropolitas Inokentijus, o jo pavaldiniai net iš oficialios vyskupijos svetainės pašalino bet kokį Rusijos stačiatikių bažnyčios paminėjimą?

– Na, visų pirma, kadangi Inokentijus įsikišo į pasaulietinius politinius reikalus, jis neturi teisės kalbėti visų stačiatikių vardu. Pavyzdžiui, aš taip pat smerkiu kraujo praliejimą Ukrainoje ir linkiu kuo greičiau baigti šį brolžudišką karą. Tačiau gerbiu ir savo brolių rusų nuomonę, kurie tiki, kad jiems buvo pavesta sunki misija – kovoti su fašizmu ir pasaulyje atgimstančiu nacionalizmu.

– Apie kokį fašizmą tu kalbi? Tai Ukrainos patriotai!

– Dešiniojo sektoriaus vėliavos, tautiniai batalionai su fašistine simbolika ir SS divizijos "Galicija" etalonai?

– Na, tai tik maži epizodai, kurių negalima laikyti masiniu reiškiniu!

– Matau tūkstančius fakelų per procesijas Ukrainos prospektais, žiūriu į vaikų veidus, kuriuose tvyro pyktis ir neapykanta! Ir tai mane gąsdina. Ir užuot dirbusios kartu, kad sustabdytų fašistinės ideologijos plitimą visoje Europoje, JAV ir Ukraina blokuoja bet kokią JT rezoliuciją prieš fašizmą ir neapykantą kurstančią kalbą. Ir aklas yra tas, kuris to nepastebi arba nenori pastebėti. Bet tokiu metu jau religiniu pagrindu kurstyti ugnį laikau didele nuodėme, jei ne nemandagumu. Tik šiek tiek pavyko kažkaip sušvelninti schizmos pasekmes Ukrainos bažnyčioje, o štai Lietuvos stačiatikių bažnyčia tai skatina be jokios kalbos apie jos kanoninę priklausomybę. Kas tai yra, jei ne skilimas?