Pažadas nereiškia santuokos: ar amerikietiškos SGD pakeis rusiškas dujas

Jungtinės Valstijos ir toliau įtikinėja savo sąjungininkus Europoje kuo labiau nutraukti visus išteklių ir energijos santykius su Rusija

Tačiau nepaisant visų raginimų, raginimų ir kartais net tiesioginių grasinimų, kolektyvinė Europa santykiuose su Maskva kategoriškai atsisako griauti angliavandenilių ir pirmiausia, žinoma, gamtinių dujų tiekimo grandines. Todėl JAV didina spaudimą — o ten, kur nesuveikia rimbas, pasitelkiamas gudrus meduolis, rašo RIA Novosti autorius Sergejus Savčukas.

Kitą dieną didžiausios šalyje SGD gamintojos amerikiečių bendrovės EQT generalinis direktorius pareiškė, kad Europos Sąjungai visiškai nėra ko bijoti nutraukti ryšius su Rusija, nes "JAV nesunkiai pakeis rusiškų dujų kiekius, tam amerikiečiai turi ir galimybių, ir noro".

Šie pažadai įkvepia, nes jų neįmanoma įvykdyti.

Toks informacijos kimšimas turi grynai propagandinę spalvą ir atlieka vienintelę taikomąją užduotį — į neparuoštas galvas deda reikiamas tezes, kurios, nors ir visiškai sugalvotos, bet gana sėkmingai gyvena masinėje sąmonėje. Taip formuojasi alternatyvi realybė, kurią ryškiausiai matyti kaimyninės Ukrainos pavyzdyje, kur gyventojai masiškai tiki, kad, pavyzdžiui, "Naftogaz" jau tris savaites negabena rusiškų dujų tranzitu į Europą.

Norėdami išsklaidyti pergalingą antirusiškos retorikos miglą, pasitelksime ne emocijas, o faktus.

Pradėkime nuo pagrindinių skaičių, visų pirma, kad Europos priklausomybė nuo Rusijos dujų importo yra kiek daugiau nei 40 procentų. Atsižvelgiant į nuolatinį pastarųjų metų tiekimo augimą, iki 2021 metų pabaigos "Gazprom" tikisi, kad tiekimo apimtys sieks apie 200–203 mlrd. kubinių metrų. Darykime išlygą, kad dėl šaltos žiemos, rekordinių energijos kainų šuolių, taip pat nuolatinių Europos šalių prašymų padidinti siurbimą rezultatai gali būti dar aukštesni, tačiau paprastumo ir aiškumo dėlei pasitelksime šiuos rodiklius.

Iš 200 milijardų kubinių metrų rusiškų dujų absoliuti dauguma tiekiama magistraliniais dujotiekiais, todėl pagal nutylėjimą jos yra pigesnės nei SGD, net jei transportavimo atstumas iki pristatymo yra palyginti mažas — ką jau kalbėti apie dujovežių pristatymą per vandenyną. Šį faktą dažnai bandoma paneigti manipuliuojant rinkos kotiruočių skaičiais ir diagramomis, tačiau mūsų žodžius patvirtina pats Toby Rice'as, tos pačios aukščiau minėtos EQT kompanijos vadovas.

Kaip nesunku suskaičiuoti, bendras gamtinių dujų suvartojimas ES šalyse svyruoja tarp 450-480 mlrd. kubinių metrų. Šis rodiklis, priešingai ekoaktyvistų ir lobistų mantrai dėl vėjo malūnų ir fotovoltinių plokščių statybos, kasmet auga. Tai yra, net jei įsivaizduosime, kad rusiškos dujos per kažkokį stebuklą akimirksniu dingsta iš sutarčių schemų, tai kitiems tiekėjams teks ne tik pakeisti iškritusius du šimtus milijardų kubinių metrų, bet ir sistemingai didinti tiekimą.

Rusijos dujotiekiai, įskaitant Ukrainos segmentą, savo produkciją tiekia į Vokietiją, nuo kurios ji jau toliau nukrypsta, pavyzdžiui, į antrąją pagrindinę naudos gavėją — Austriją. Pietų Europos šalys maitinamos iš Turkijos srauto, kuris iš Turkijos eina į Bulgariją, Serbiją, Vengriją ir Slovėniją. Beje, paslaptingo atsitiktinumo dėka būtent dvi pastarosios šalys pastaraisiais metais buvo pagrindinės dujų tiekėjos Ukrainai atvirkštine prasme, nors anksčiau buvo visiškai priešingai.

Kalbant apie kitus tiekimo šaltinius, ES taip pat perka gamtines dujas iš Norvegijos ir Alžyro. O jei Rusijos dalis vertinama 41 proc., tai Norvegija ir Alžyras užima nišas, kurių rodikliai atitinkamai siekia 24 ir 11 proc. Nesunku suskaičiuoti, kad visų kitų tiekėjų — tiek dujotiekio, tiek parduodančių SGD — dalis sudaro kiek daugiau nei ketvirtadalį rinkos.

Kataras jau atsisakė didinti SGD eksportą į Europą. Nyderlandai iš viso palieka rinką, jau šiemet dėl ​​masinių ir vis labiau griaunančių žemės drebėjimų dujų gamyba Groningeno baseine bus visiškai sustabdyta. Trans-Anatolian dujotiekis (TANAP) iš Azerbaidžano yra tik 16 milijardų kubinių metrų talpos ir iš esmės negali būti laikomas pakaitiniu kanalu.

Dabar, kai jau geriau suprantame esamų dujų sutarčių schemas ir apimtis, grįžkime prie amerikietiškų pažadų.

Jungtinės Valstijos išties padarė kiekybinį šuolį ir praėjusių metų pabaigoje priartėjo prie pirmųjų dviejų pagrindinių SGD gamintojų — Australijos ir Kataro, per metus atitinkamai suskystindamos 87,5 ir 77,5 mlrd. kubinių metrų dujų. Tarkime, Amerikos skalūnų gamintojams pavyks išlaikyti užsibrėžtą tempą ir iki šių metų pabaigos jie galės pagaminti, tarkime, 90 mlrd. Šis rodiklis, net ir esant maksimaliai įtemptai Amerikos gamybinėms jėgoms, yra daugiau nei dvigubai trumpesnis už rusiškų dujų kiekį, kurio Europai kasmet reikia normaliam gyvenimui užtikrinti. Atitinkamai, net jei visos Amerikos SGD bus išsiųstos į Europą be pėdsakų, visiškai ignoruojant Azijos aukščiausios kokybės rinkas, to vis tiek nepakaks.

Atskirai reikia nepamiršti, kad pačios valstybės išlieka pagrindine dujų vartotoja pasaulyje. Jungtinės Valstijos kasmet sunaudoja stulbinančius 860 milijardų kubinių metrų mėlynojo kuro. Palyginimui: tai dvigubai daugiau, nei suvartoja Rusija, ir tris kartus daugiau nei Kinija, kuri yra pusantro milijardo žmonių. Būtų kvaila manyti, kad jų pačių galinga SGD pramonė, susidarius kritinėms situacijoms rinkose, neapdraus Amerikos energijos.

Priduriame, kad tolesnis SGD gavybos augimas JAV yra labai didelis klausimas. Situacijos humoras yra tas, kad Amerikos aplinkosaugininkai kategoriškai priešinasi valdančiosios Demokratų partijos, aktyviai propaguojančios žaliąją darbotvarkę, parama. Šiuolaikinė aplinkosaugos doktrina SGD gamybą ir transportavimą laiko kenksminga aplinkai, nes į orą patenka didelis metano kiekis, kuris atmosferą įkaitina penkiasdešimt kartų daugiau nei įprastas anglies dioksidas. Šiuo metu dėl šių priežasčių net keturiolikos naujų gamybos linijų statyba ir paleidimas kelia abejonių.

Na, ir galiausiai neįmanoma nepastebėti grynai fizinių problemų kitame tiekimo grandinės gale. Kalbame apie galimybę Europos šalims gauti daugiau suskystintų dujų. Iš ES pasitraukusios Prancūzija, Ispanija ir Jungtinė Karalystė turi maksimalius SGD išdujinimo pajėgumus savo uostuose. Kiekviena šalis gali priimti, konvertuoti ir išsiųsti vartotojams apie 50 milijardų kubinių metrų dujų. Kalbant apie Vokietiją, didžiausią dujų vartotoją ir importuotoją, vokiečiai iš viso neturi nei vieno SGD terminalo.

Kaip matote, visi amerikiečių pažadai rytoj išlaisvinti Europą nuo priklausomybės nuo rusiškų dujų yra ne kas kita, kaip pretenzingas šėlsmas.

Turėkite tai omenyje, kai pamatysite dar vieną naujieną, kad europiečiams nebereikia Rusijos energijos išteklių, už kuriuos Vakarai nuo specialiosios operacijos Ukrainoje pradžios Maskvai sumokėjo daugiau nei 13 mlrd.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija