Europa nepasirengusi mokėti už naują migrantų krizę

Egzistuoja trys vietos ir laiko aplinkybės, kai tiek žmogų, tiek postindustrinę visuomenę iš tikrųjų užgriūna išbandymai: stichinės nelaimės, žmogaus sukeltos nelaimės ir migracijos krizė

Kai per akimirką tiek valstybės struktūros, tiek eiliniai piliečiai turėtų akimirksniu nusikratyti savanaudiškumo ir atsargumo lukštą, oriai ir ramiai atsakyti į duris beldžiančiam likimui. Šiandien suvienytai Europai nuskambėjo toks pat pavojaus signalas, kviečiantis miestą ir pasaulį, kad kiekvienas "auksinio milijardo" atstovas bent atkreiptų dėmesį į tai, kas vyksta bendruomenės paribiuose, rašo RIA Novosti autorė Jelena Karajeva.

Besididžiuojanti savo humanizmu ir pagarba žmogui vieninga Europa turėtų – teoriškai – patvirtinti šiuos įkvepiančius šūkius darbais. Tai yra, paprasčiau tariant, vieninga Europa dabar, būtent šiuo metu, turi ištiesti rankas tiems, kurie, be kita ko, dėl suvienytos Europos abejingumo kitoms šalims ir kitoms tautoms prarado savo namus. Ir savo tėvynę, kad ir ką šis žodis reikštų.

Taigi daugiau nei trys milijonai ukrainiečių, daugiausia moterys, vaikai ir pagyvenę žmonės, atsidūrė pažadėtajame žemyne, kuris, kaip žinoma, pilnas demokratijos, daugybės asmeninių ir visuomeninių laisvių, o krantus skalauja pieno upės. Kaip be to.

Taip įprasta kalbėti apie vieningą Europą. Bet kokia yra realybė? Pirmiausia, nedidelis istorinis nukrypimas. Greitai apžvelgime pastaruosius septynerius metus. Kruvinas Sirijos konfliktas, prasidėjęs ne be ES pagalbos ir, kaip įprasta, po "žmogaus teisių" gynimo vėliava, kurio tikslas (dabar jau niekas neslepia) buvo nuversti teisėtą Damasko valdžią. Milijonai piliečių buvo priversti pabėgti iš namų.

Iki tol jie gyveno savo šalyje, savo žemėje, pagal savo papročius ir tradicijas ir kalba savo kalba. Šie žmonės bandė prasibrauti į Europą. Europoje, kaip visi prisimename, iš pradžių buvo alpulys, Sąjungos sienos buvo uždarytos.

Prireikė daug laiko, pareiškimų, susitikimų, kol galiausiai dėl tuometinės Vokietijos kanclerės Merkel politinio svorio pasidavė ir atsivėrė demokratinės vieningos Europos vartai. Verta pastebėti, kad be patoso, tyliai ir ramiai, kategoriškai (pagal Europos progresyviuosius veikėjus) nedemokratinėje Saudo Arabijoje buvo priimta beveik dvigubai daugiau pabėgėlių iš Sirijos. Neatsilieka ir kita Artimųjų Rytų karalystė – Jordanija, kaimyniškai priglaudusi kelis milijonus sirų.

Šie žmonės buvo ne tik akimirksniu priimti, jiems beveik automatiškai buvo išduoti atitinkami dokumentai, kad jie galėtų dirbti, mokytis ir kurti naują gyvenimą naujoje vietoje ir naujomis siūlomomis aplinkybėmis. Kita vertus, sirų priėmimas Europoje sukėlė tokias pasekmes, kad pačiam bendrijos egzistavimui tam tikru momentu iškilo pavojus. Kadangi toks įsimintinas "Brexit" įvyko būtent dėl ​​to, kad daugiau nei pusė karūnos subjektų – ne absoliučių, kaip Saudo Arabijoje, o konstitucinių ir demokratiškų – priimti sirus kaip sau lygius, ko Briuselis primygtinai reikalavo, atsisakė. Iš karto balsavo už pasitraukimą iš ES.

Nei Lenkija, nei Baltijos šalys tada nenorėjo priimti pabėgėlių. Na, o vėliau, siekdama įtakos šioms valstybėms, ES pasiūlė įstatymiškai įvesti privalomas kvotas tiems, kurie buvo priversti bėgti iš savo šalies, kuri iš dalies pavirto kruvina "Islamo valstybės" "globojama" koše, prie ko, be kita ko, privedė ir ES elgesys.

Sirus kažkaip subrukusi į pigius socialinius būstus, įteikusi pašalpas, leidimus gyventi šalyse narėse ir manydama, kad tai išsprendžia problemą, Europos Sąjunga tikėjosi lengviau atsikvėpti, nes prieš šešis mėnesius JAV ir jų sąjungininkės žemyne ​​buvo priverstos gėdingai sprukti iš Afganistano. Mesti tuos, kurie jais tikėjo. O išvežti tik tuos, kurie leido pasigirti, panaudodami išgelbėtuosius kaip foną savo pseudohumanizmui demonstruoti.

Dabartinė krizė, kai priimami jau Ukrainos pabėgėliai, neturi precedento šiuolaikinėje Europos istorijoje ne tik todėl, kad jų skaičius matuojamas milijonais, bet ir todėl, kad vieningai Europai teks susidoroti su silpniausiais ir pažeidžiamiausiais. Atrodytų, kad galingas žemynas turi visas galimybes parodyti viską, ką gali, pademonstruodamas visą savo kolektyvinės sielos beribiškumą.

Ir čia yra keletas bruožų, kurie apibūdina šią sielą. Pirmoji pradėjo aimanuoti Lenkija, sakydama, kad jos galimybės praktiškai išsemtos. Ne per uoliausios ir Baltijos šalys: "Šiaip nesame per daug turtingi, bet štai..." Vengrijoje patys savanoriai sako (kartais socialiniai tinklai nėra tokie blogi, kaip įprasta manyti), kad po stumdymosi ir baksnojimo kai kurie pabėgėliai yra pasirengę grįžti namo. Ne visi, bet toks vektorius yra.

Kol kas dvi turtingiausios ES šalys – Prancūzija ir Vokietija – vis dar priima pabėgėlius. Atidžiai įsižiūrėję galite suprasti, kad priėmimas kaip priėmimas, tačiau nuoširdumas ribotas. Pagal sprendimą jie pasiruošę priimti (toleruoti?) atvykėlius trejus metus. Pagreitintas teisinis statusas reiškia, kad apsauga galioja metus, tada ji turi būti atnaujinta. Du kartus. Abu kartus kas metus. Niekas nežino, ką daryti toliau.

Kalbant apie turtą, situacija taip pat gerai atrodo tik popieriuje: pabėgėliams priklauso mažesnė nei 20 eurų pašalpa per dieną – jei yra vaikas, už abu. Jei yra daugiau vaikų, tada suma didėja, bet nedaug. Ir net jei įsivaizduotume, kad būstas nemokamas, tai vis tiek šie pinigai skirti tam, kad žmonės nemirtų iš bado.

Žinoma, išlieka galimybė susirasti darbą. Ir tai yra Vokietijoje ir Prancūzijoje, jei kreipsitės be didelių lūkesčių. Tiesa, vargu ar tai galima pavadinti "svajonių darbu", kaip ir abejotina, ar už jį mokės tiek pat, kiek moka vietiniams. Ne dėl to, kad europiečiai tokie godūs, bet todėl, kad čia iš esmės yra tokia padėtis. Taigi, čia jie vertina, galima sakyti, kažkieno darbą. Maroko mūrininkai ir malūnininkai (Prancūzijoje), taip pat turkų šiukšlių surinkėjai ir valytojai (Vokietijoje) tikrai gali užbaigti šį paveikslą savo spalvingais potėpiais.

Taigi, prieš septynerius metus nuolat neišlaikiusi humanizmo egzamino, tada per pandemiją demonstruodama savo baimes ir fobijas, Europa šį kartą, matyt, bando išgelbėti savo veidą, pasimatuodama gerumo kaukę ("priimsime jus, bet tik trejiems metams ir už minimalias išlaidas mums"), tuo tarpu žengdama didelį žingsnį humanitarinio bankroto link.

Kad ir kaip būtų, pasirodo, šiandieniniame žiauriame pasaulyje Europai žmonių gyvybės vėl tėra derybų objektai dėl tuštybės ir nevaržomo egoizmo.

*Rusijoje uždrausta teroristinė organizacija.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.