Sugauti Ukrainos naciai turi ką pasakyti

© AFP 2022 / SERGEI SUPINSKYБоевики украинского националистического батальона "Азов", архивное фото
Боевики украинского националистического батальона Азов, архивное фото - Sputnik Lietuva, 1920, 26.03.2022
Prenumeruokite
НовостиTelegram
Televizijos diskusijose apie specialiąją operaciją Ukrainoje nuolat iškyla vienas aštrus klausimas: ką daryti su pagautais samdiniais iš nacionalinių batalionų?
Pavyzdžiui, su tokiais jie pateko į slėptuves, ten žudė vyrus, apsirengė jų drabužiais ir bandė išeiti iš apsupties, apsimesdami civiliais. Na, su kitais panašiais personažais. Eteryje, o ypač už kadro, daugelis diskutuojančių sako: nieko su jais nereikia daryti. Tiesiog šaudyti vietoje. O suprasti tokius nesusitaikomus žmones galima ir reikia. Tačiau su žmonėmis reikia elgtis pagarbiai. Be to, kadangi kiekvienas žmogus yra vertingas informacijos šaltinis, jis kartais nežino, kokia gera ši informacija, rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.
Automobiliai su pabėgėliais prie išvažiavimo iš Mariupolio - Sputnik Lietuva, 1920, 22.03.2022
Rusijos specialioji karinė operacija Donbase
Visas miestas — įkaitai: mariupolietis įvardijo pagrindinius nacionalistų tikslus
To iliustracija – istorija, kuri šiomis dienomis ne tik sukrėtė Vakarų pasaulį (žinome, ką ir kaip sukrečia), bet ir pasirodė gana pastebima. Tai neturi nieko bendra su Ukraina ir atsiskleidė prieš du dešimtmečius. Ir kokia istorija!
Taigi tai buvo 2003 m. Herojus, tiksliau auka, yra Ammaras al-Baluji, kilęs iš Kuveito, kuriam nepasisekė ir jis pasirodė esąs pakistaniečio Khalido šeicho Mohammedo sūnėnas, kuris laikomas visos 2001 m. rugsėjo 11 d. operacijos organizatorių ( dviejų Pasaulio prekybos centro bokštų Niujorke sunaikinimas).
Tuo metu jo sūnėnui Ammarui al-Baluji buvo 25 metai. Ar jis buvo teroristas ir žudikas – pakalbėkime apie tai šiek tiek žemiau. Svarbiausia, kad 2003 metais jis buvo perkeltas iš Pakistano kalėjimo į CŽV kalėjimų centrą Afganistane, tuo metu jau užimtą amerikiečių.

Šis centras, esantis į šiaurę nuo Kabulo, žinomas kodiniu pavadinimu "Kobaltas" (arba "druskos duobė"). Ir neklauskite, pagal kokius ir kieno įstatymus šis perdavimas buvo atliktas: nei ši procedūra, nei pats "Kobaltas" visiškai netelpa į kieno nors įstatyminę bazę

Ir ten iš Ammaro padarė pamokėlę, kaip taisyklingai pataikyti į žmogų, kad pakaušis su tinkamu garsu atšoktų į medinę (būtinai medinę!) sieną. Atrodė taip: nuogas Ammaras buvo paguldytas pakaušiu į sieną, o visi norintys išlaikyti testą priėjo prie jo iš priekio su susuktu rankšluosčiu (nekonkretizuosime, kodėl rankšluostis čia dalyvavo ). Laikomas egzaminas? Žinoma, juk sakoma, kad žmogus buvo paverstas mokymo priemone. Tai yra, jį, galima sakyti, po vieną talžė pretendentai, kuriuos amerikietis instruktorius išmokė kankinimo meno. Ir dažnai sakydavo: silpnai mušėte, dar teks pabandyti. O dabar pats neįtikėtiniausias dalykas: Amaras vis dar gyvas.
Nors jis tapo neįgalus, diagnozuotas smegenų pažeidimas. Ir jis po "Kobalto" atsidūrė CŽV kalėjime Gvantanamo įlankoje, kur visą tą laiką... jo laukė teismas. Taip, matyt, jis vis dar ten. Sakėme, kad klausimą, ar šis asmuo buvo teroristas, aptarsime toliau? Taigi, vis dar nėra teismo sprendimo, be kurio negalime atsakyti į šį klausimą, o tai reiškia, kad Ammar as teisiškai vis dar yra įtariamasis. Du dešimtmečiai be teismo.
Участники факельного шествия националистов, приуроченного к 110-й годовщине со дня рождения Степана Бандеры в Киеве, 1 января 2020 - Sputnik Lietuva, 1920, 24.01.2020
CŽV paskelbė duomenis apie "profesionalų Hitlerio agentą" Banderą
Kaip visa istorija tapo žinoma: amerikiečiai vis dėlto susirinko jo teisti, o paskui Kuveito giminaičiai pasamdė jam advokatus. Kas šiuo klausimu pateikė advokato prašymą ir ar galima priimti kaltinamojo prisipažinimus, gautus kankinant. Į advokato prašymą turėtų būti atsakyta ir dėl to CŽV išslaptino 2008 metų dokumentus su išsamiais kankinimo metodų aprašymais. Ir žinote, kas čia įdomiausia? Visa tai buvo išslaptinta siekiant įrodyti, kad tai ne kankinimai siekiant prisipažinimo, o mokymo proceso dalis.
Tada ši istorija pateko į britų "The Guardian", o iš ten – į Kinijos žiniasklaidą anglų kalba. Pastarieji leidiniai ypač skaitomi minėtame Pakistane, Afganistane ir Kuveite (ir daugelyje kitų vietų). Kaip istorija baigiasi, sunku pasakyti. Tačiau dar kartą pažvelkime į tai šiek tiek kitu kampu. Amerikos meistrai Afganistano teritorijoje atidarė kankinimų kamerą, apie kurią ne tik taip, kad nieko nebuvo žinoma, bet oficialus šio fakto patvirtinimas greičiausiai niekada nebūtų įvykęs.
Tai, kad po šių procedūrų nukentėjęs liko gyvas, kad jis turėjo advokatus, žinančius, ką ir kur pasakyti, yra atsitiktinumas. Tačiau vienaip ar kitaip šis atsitiktinumas įvyko, nors ir praėjus dviem dešimtmečiams po nusikaltimo. O juk slapti ir visomis prasmėmis nelegalūs CŽV kalėjimai buvo ne tik Afganistane. Apie tokius, pamenu, buvo informacijos apie Lenkiją, Rumuniją, Bulgariją, Makedoniją, Kosovą, Estiją ir... Ukrainą.
O gal tie kalėjimai vis dar egzistuoja? Kalbant apie Ukrainą, žinoma, kad amerikiečių instruktoriai vedė mokymus Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, tačiau kažkodėl šiuos mokymus veda ne iš Pentagono, o iš CŽV. O ko konkrečiai jie moko, ar ne to paties, ko išmoko "Kobalte" daužydami žmogų pakaušiu į sieną? A
O dabar kartojame raginimą: su Tautiniu batalionu ir kitais karo nusikaltėliais turi būti elgiamasi itin atsargiai. Kiekvienas iš jų žino, jei ne visą savo bataliono sudėties sąrašą, tai bent jau būrį. Kas svarbu: jie žino vardus ir prie jų prikabintus veidus, tai yra gali pasakyti, ku tas ar kitas veikėjas gyvena, savas ar ne. Ir šie žmonės taip pat gali žinoti, kas davė įsakymus kurti koncentracijos stovyklas ir kankinimo kameras ir kas šiuos įsakymus vykdė.
Боевики украинского националистического батальона Азов - Sputnik Lietuva, 1920, 05.03.2022
Rusijos specialioji karinė operacija Donbase
"Azovo" kovotojai susprogdino namą Mariupolyje, pareiškė DLR vadovas
Taip pat žino, kas buvo instruktorius, amerikiečiai, lenkai ar kiti personažai – vėlgi su pavardėmis ir išvaizdos aprašymais.
Ir šie liudijimai pravers rytoj arba, kaip Amaro atveju, po 20 metų. Šiandien, sprendžiant iš visko, jie stengsis jų nepastebėti. Bet vėliau viskas įmanoma. Todėl budelius iš Nacionalinių batalionų, iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir bet kurių kitų saugumo sumetimais reikėtų patalpinti į vėsią, sausą vietą ir būti pasiruošusiems vėl ir vėl su jais kalbėtis. Ir net be rankšluosčio ir medinės sienos.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
Naujienų srautas
0