RF dar nieko nepadarė — panika jau prasidėjo. Europos laukia dujų štormas

Gamtinių dujų kainų nepastovumas lemia ne tik elektros energijos kainų svyravimus Europos energijos biržose, bet ir beveik viso realaus ekonomikos sektoriaus problemas

Europos politikų kalbos, pareiškimai, deklaracijos apie tai, kad ES šalys ketina atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos energetinių išteklių, prasidėjo dar gerokai prieš vasario 24 d. Jau amžiaus pradžioje, kai tapo visiškai aišku, kad šios pasaulio dalies požeminiuose ir net povandeniniuose "sandėliuose" naftos, dujų ir anglies ištekliai daugiausia ne tik atrasti, bet ir pereina į vėlesnius gavybos etapus, prasidėjo alternatyvių tiekėjų paieškos.

Pagrindinės pastangos buvo dedamos ieškant būtent gamtinių dujų tiekėjų, jų fizinės savybės lemia, kad optimaliausias ir pigiausias transportavimo būdas yra magistraliniai vamzdynai.

"Krokodilas nepagaunamas, kokosas neauga"

Amžiaus pradžioje niekas nesiginčijo su šiuo akivaizdžiu faktu — pavyzdžiui, magistralinio dujotiekio projektui "Nord Stream" buvo suteiktas palankiausias režimas ES, visi magistralinio dujotiekio "Blue Stream" finansavimo klausimai buvo išspręsti per kelis mėnesius. Tačiau abu projektai — tai nauji rusiškų dujų tiekimo maršrutai, o su alternatyvomis Europai nesisekė. Magistralinio dujotiekio "Nabuco" projektas, pagal kurį buvo planuota į ES įvežti tai Turkmėnijos tai Irano dujas, dėl investicijų poreikio kažkokiu astronominiu mastu baigėsi visišku visų galimų jo dalyvių atsisakymu nuo jo. "Arabų dujotiekio", kuriuo Kataro dujos turėjo tekėti tranzitu per Saudo Arabijos, Jordanijos, Sirijos ir Turkijos teritorijas, statybos projektas tapo viena iš pagrindinių pilietinio karo Sirijoje priežasčių, ir dabar apie jį retai kas prisimena. bet kas. Toks pat likimas ir taip pat dėl Sirijos įvykių ištiko projektą "Islamiškasis dujotiekis", pagal kurį buvo numatyta dujas iš Irano telkinių per Irako teritoriją atgabenti į Sirijos pakrantę, kur buvo numatyta pastatyti SGD gamyklas.

Vienintelis įgyvendintas dujotiekio projektas — magistralinis dujotiekis "TAP – TANAP", užtikrinantis Azerbaidžano dujų tiekimą į Turkiją ir per jos teritoriją į Pietų Europą. Tačiau metinis šio galistralinio dujotiekio pajėgumas siekia tik 16 milijardų kubinių metrų, iš kurių šeši milijardai skirti Turkijos vartotojams. Jei atsižvelgti į Rusijos tiekimus tik ir išskirtinai į ES šalis, tai jų vidutinis metinis kiekis pastaruoju metu siekia nuo 150 iki 180 milijardų kubinių metrų — palyginti su juo, tiekimo apimtis iš "Šach Deniz" telkinio neatrodo kaip kažkas reikšmingas.

Kai prie Izraelio krantų ("Leviafan") ir netoli Kipro ("Afrodita") buvo aptikti šelfiniai telkiniai, buvo pradėtas dar vieno magistralinio dujotiekio — "East Mead" —projektas, tačiau ir jo ES teko atsisakyti dėl daugybės priežasčių. Tai, kad visi šie projektai buvo laikomi būtent kaip konkurentai bet kokiems naujiems ir net seniems "Gazprom" projektams, akivaizdu — kiekvienam iš jų Europos Komisija noriai naikino bet kokius Trečiajame energetikos pakete ir jo Dujų direktyvoje numatytus apribojimus.

2009 metų Europos direktyva dėl atsinaujinančių energijos šaltinių

Chroniškos nesėkmės su alternatyviais dujų tiekimais dujotiekiu, mano nuomone, tapo paskata, kad 2009 metų pavasarį atsirastų Europos direktyva dėl atsinaujinančių energijos šaltinių. Autorių sumanymu, stambaus masto elektros energijos gamybos iš saulės ir vėjo jėgainių padidėjimas turėtų lemti gamtinių dujų paklausos mažėjimą, tuo metu, žinoma, mažės būtent rusiškų dujų tiekimo apimtys. Tuo pačiu metu Direktyvos dėl atsinaujinančių energijos šaltinių autoriams nė kiek nerūpino nei finansinės, nei techninės problemos, susijusios su atsinaujinančių energijos šaltinių gamyba.

Saulės ir vėjo jėgainės profesionalioje aplinkoje vadinamos "alternatyviais trūkiais šaltiniais" — generavimo režimas jose visiškai priklauso nuo oro sąlygų, to numatyti neįmanoma. Kad sujungtos energetikos sistemos galėtų dispečeruoti tokią generaciją, reikia turėti galimybę statyti megavatų ir gigavatų klasės energijos kaupiklius, tačiau tokios technologijos dar nėra sukurtos, elektros gamybos reguliavimas, kaip vyko hidroakumuliacinių elektrinių sąskaita, taip ir vyksta dabar.

Saulės elektrinių ir vėjo jėgainių statybų finansavimo problema Europoje buvo išspręsta radikaliausiu ir visiškai ne rinkos būdu — galutiniai vartotojai savo mokėjimų kvituose pamatė atskirą eilutę "žalioji priemoka", sujungtų energetikos sistemų dispečeriai administracine tvarka buvo įpareigoti visų pirma priimti žaliąją elektrą visų tradicinių elektrinių nenaudai. Rezultatas žinomas ir gana logiškas: Europos Sąjungoje viena po kitos ėmė uždaryti tradicinės elektrinės, beje ne senosios anglies, o naujosios dujinės. Bet kuri elektrinė reikalauja rimtų investicijų, o jei jų grąža priklauso nuo oro, tokių projektų įgyvendinimas netenka prasmės. Tai lengviausia suprasti pateikus pavyzdį. Tarkime, kad už milijardą eurų tam tikra įmonė Vokietijoje pastatė dujomis kūrenamą elektrinę, kurios galia 250 megavatų. Generatorius veikia, energija keliauja pas vartotojus, vartotojai moka — viskas gana nuspėjama. Bet jei jėgainė neveikia saulėtomis valandomis ir pučiant geram vėjui, investicijos negrąžinamos. Perėjimas nuo visiško išjungimo prie eksploatavimo 100 procentų projektinio pajėgumo reiškia padidėjusį įrangos nusidėvėjimą, dažnesnį prevencinės priežiūros kiekį, taigi ir prastovų valandas dėl šios priežasties. Senosios anglimi kūrenamos elektrinės savo investicijas atidirbo seniai — tais metais, kai nebuvo direktyvos dėl atsinaujinančių energijos šaltinių, todėl jos gali sau leisti "suplėšytą režimą".

Nuo prekybos gamtinėmis dujomis iki "prekybos baimėmis"

Tai, kas atrodo kiek paradoksalu — "Kuo daugiau vėjo ir saulės elektrinių — tuo didesnė anglies gamybos dalis" iš tikrųjų yra gana logiška. Apie tai sako ir statistika, jei į ją žiūrėti be iš anksto sudarytos nuomonės. Atsinaujinančios energijos gamybos dalis Rusijoje yra 0,5 proc., anglies gamybos dalis — 12 proc. Tos pačios Vokietijos, kuri garsiausiai pareiškė apie savo "žaliuosius pasiekimus", energetikos sistemoje dujų gamybos dalis siekia apie 25 procentus, tačiau anglies gamybos dalis yra tame pačiame lygyje, apie tuos pačius 25 procentus. Ir tai rodo dar vieną niuansą, į kurį neatsižvelgia dauguma "žaliosios revoliucijos"šalininkų — daugiau nei pusė Europoje suvartojamų gamtinių dujų sunaudojama ne elektros energetikoje, o šiluminėje energetikoje ir kituose ekonomikos sektoriuose.

Stabili, prognozuojama dujų rinka reiškia stabilumą ir nuspėjamumą gaminant popierių, žemės ūkio trąšas, stiklą, keramiką, chemijos produkciją, spalvotuosius ir juoduosius metalus, cementą ir daug daugiau, o gamybos grandinėse — gaminant bet kokias prekes su maksimaliu apdorojimo lygiu ir maksimaliu pelnu, nuo ​​staklių iki automobilių, televizorių ir telefonų. Vadinasi, gamtinių dujų kainų nepastovumas lemia ne tik elektros energijos kainų svyravimus Europos energijos biržose, bet ir beveik viso realaus ūkio sektoriaus problemas, kyla Europos prekių konkurencingumo sumažėjimo užsienio rinkose rizika.

Dujų rinkos liberalizavimas, kurį Europos Komisija vykdo pagal "Europos dujų rinkos tikslinio modelio", paskelbto 2010 m., šablonus, lėmė šimtų naujų dalyvių atsiradimą joje —reguliavimo valstybės institucijos atitinkamas licencijas išduodavo beveik bet kokioms įmonėms, įskaitant tas, kurios dirbo prekių ir žaliavų bei fondų biržose. Šio požiūrio rezultatai išryškėjo 2021 m. rugsėjo–spalio mėnesiais — staigus ateities sandorių kainų augimas, kuris pagal Europos Komisijos taisykles, nustatytas ES valstybėms narėms, lėmė taip pat staigų iš pradžių neatidėliotinų sandorių kainų augimą, o vėliau — ir kainų ilgalaikėse sutartyse padidėjimą. Europos dujų rinka sulaukė visų "ligų", būdingų prekybai biržose: staigiam kotiruočių svyravimui dabar pakanka žodinių Europos ir kitų politikų įsikišimų, prekyba dujų ateities sandoriais daugiausia priklauso nuo "prekybos baimėmis".

Prieš mūsų akis — naujas pavyzdys. Kovo 23 dieną Vladimiras Putinas nurodė Rusijos vyriausybei pakeisti atsiskaitymo valiutą ilgalaikėse dujų sutartyse į rubliusб ir to pakako, kad ateities sandorių kaina per naktį pakiltų 20-25 procentais. Tuo metu nepasirodė jokių naujų taisyklių iš Rusijos centrinio banko, nėra naujų nurodymų Maskvos biržai, nenustatyti bankai, per kuriuos vyks prekyba užsienio valiuta, "Gazprom" nepradėjo derybas su savo partneriais Europoje, bet balandžio mėnesio ateities sandorių kaina pakilo nuo 1100 dolerių už tūkstantį kubinių metrų iki 1500 dolerių. Yra paskelbtas politinis sprendimas, tačiau dar nėra naujų darbo taisyklių, o rinka, nelaukdama jokio konkretumo, jau reaguoja su eiline "premija už baimę".

Pažymėtina, kad dvidešimt pirmojo amžiaus pirmojo dešimtmečio ribą paženklino ne tik beveik vienu metu paskelbti Trečiasis energetikos paketas ir Direktyva dėl atsinaujinančių energijos šaltinių. Kartu su tuo JAV prasidėjo vadinamoji skalūnų revoliucija. Per keletą metų Valstijos ne tik atsikratė didžiausios pasaulyje SGD importuotojos titulo, bet ir pradėjo jas eksportuoti, kelis kartus sumažėjo ir jų žalios naftos importo apimtys. Tačiau prieš nagrinėjant, kiek pagrįstos antirusiškai nusitaikusių Europos politikų viltys, kad iš JAV tiekiamos SGD gali pakeisti rusiškas dujotiekio dujas, verta šiek tiek atidžiau įvertinti angliavandenilių gavybos technologijos naudojant hidraulinį ardymą ypatumus JAV skalūnų sektoriaus ekonomikos atžvilgiu ir net Šiaurės Amerikos žemyno geologijos atžvilgiu. Visų šių ypatybių derinys lėmė tai, kad 2022 metų žiemą alternatyvos rusiškoms dujoms Europai buvo ieškoma bet kur, tik ne pačiose JAV, ir tai, kad pavasarinė alternatyvos Rusijos naftai paieškos geografija taip pat neturi įtakos šios šalies teritorijai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.