Rusijos kultūros panaikinimo nepakanka. Atėjo laikas ją apiplėšti

Suomijos muitinės tarnyba patvirtino, kad buvo sulaikyti Rusijai priklausantys meno kūriniai, vežami į Rusiją

Priežastis — ES įvestos sankcijos, rašo RIA Novosti autorė Jelena Karajeva.

"Muitinė pasienio kontrolės punkte "Vaalimaa" sustabdė tris krovinius, kuriems, įtariama, taikomos ES sankcijos. Muitinė dėl šių atvejų pradėjo ikiteisminį tyrimą", — sakoma naujienų agentūrų pranešimuose.

Dabar mums aišku, kad rusų muzikantų, rašytojų, rusų šokėjų, rusų teatrų sunaikinimas yra ne tik draudimas jiems vaidinti ir paskelbimas persona non grata — vien todėl, kad jie gimė ir užaugo Rusijoje.

Rusijos kultūros panaikinimas tiems, kas šiandien priešinasi Rusijai viešojoje erdvėje, kartu yra ir Rusijos tautinio paveldo konfiskavimas.

Tai gali būti paveikslai, vertingi foliantai, rankraščiai, partitūros, juvelyrikos šedevrai (o ne šedevrai Rusijos muziejų kolekcijose nesaugomi), absoliučiai viskas, bet koks daiktas, bet koks artefaktas, jei jo kilmėje ar saugojimo vietoje yra du žodžiai — Russian Federation — reiškia, kad jis, šis daiktas, gali būti konfiskuotas.

Nedrąsūs paaiškinimai — "muitininkai nusprendė patikrinti, ar tai paprastas antikvariatas", na, pavyzdžiui, — gali būti ir turi būti laikomas nereikšmingu.

Nuo to momento, kai Suomijos muitininkas nusprendžia, ar priskirti "antikvariniams daiktams" Engro paveikslą "Grafo Gurjevo portretas" iš Ermitažo kolekcijos, ar Kanovos skulptūrą "Kupidonas" (taip pat iš Ermitažo kolekcijos), turime suprasti, kad rusų paveldas medžiojamas. Ir kad rusai varomi prie vėliavų, kaip ten medžiotojai varo vilkus, paskelbdami tuos esančius už įstatymo ribų.

Į Sankt Peterburgą turėjo sugrįžti eksponatai, kurie Italijos muziejininkų ir kuratorių prašymu dalyvavo parodoje "Didysis turas. Svajonė apie Italiją — nuo Venecijos iki Pompėjos". Paroda vyko Milane.

Dar kovo pradžioje kolegų prancūzų pavyzdžiu (tie kreipėsi į Kremliaus muziejaus vadovybę ir paprašė grąžinti Maskvai Luvro ir kai kurių kitų specializuotų įstaigų pateiktus daiktus) Rusijos meno istorikai, žinoma, atidavė viską iš karto, eksponatai buvo nugabenti į Prancūzijos diplomatinės atstovybės teritoriją, o parodos atidarymas perkeltas), Ermitažo darbuotojai paprašė eksponatus grąžinti tokiu pat būdu.

Italai į atsaką pasiskundė, kad tuomet ekspoziciją teks uždaryti anksčiau laiko, nes neįmanoma užlopyti teminės skylės nepažeidžiant prasmės ir koncepcijos. Ir rusai išgirdo šiuos argumentus, suprato kolegas ir sutiko palaukti iki galo. Visomis prasmėmis.

Tai, ką matome dabar, ir tai reikia labai aiškiai suprasti, — dar nėra drama. Tai jos prologas. Tai momentas, kai rusai išbandomi — o kokia bus jų reakcija? Ar tylės, išsigandę, ar reikalaus viską grąžinti? Ir nedelsiant grąžinti.

Be šio supratimo muitinės pareigūnų pozicijos, kurie naktį sulaiko sunkvežimius su Rusijos nacionaliniu lobiu, tarsi jie sulaikytų sunkvežimį, prikrautą lydytų sūrelių "Viola". Tačiau su suvokimu — be menkiausios iliuzijos — kad šiandien ir dabar bet koks meno kūrinys, esantis už Rusijos ribų, tačiau priklausantis Rusijai, yra potencialus budinčio naktinės muitinės pareigūno konfiskavimo objektas.

Jei Ermitažo Engras gali būti laikomas "antikvariato" daiktu, tai naktį budintis muitininkas tikrai gali tokiu antikvariatu laikyti Karlo Faberžės darbo Velykinį kiaušinį (dabar Londone eksponuojami trys genialaus juvelyro šedevrai), ir Sezano paveikslą ir Van Gogho paveikslą (beveik du šimtai paveikslų dabar yra Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, kieno prezidentas jau paskelbė, kad pasisako už "naują sankcijų Rusijai paketą").

Rusai visą laiką laukia. Ir visa laiko tikisi. Tai rusiškas įprotis — laukti, kol dialoge jie bus laikomi lygiaverčiais. Ir tikėtis, kad jų susirūpinimai ir jų nerimai dėl jų saugumo bus suprasti ir apsvarstyti, ir su jais bus pasirengę juos aptarti.

Ir jie tiki ir tikisi, kad jiems bus grąžintas jų turtas. Kaip visada jie grąžindavo. Beje, buvusiems savo priešams jų nacionalinį turtą, kurį rusai išgelbėjo ir restauravo.

Ir jie niekada nieko neprašė mainais.

Šiandien išsišiepęs Vakarų kultūros ir vakarietiškų kultūrinių vertybių pasaulis pamiršo (nes rusai jam nepriminė), kad už daug ką turi būti dėkingas Rusijai.

Būtent rusų pirkliai išleido daugybę šimtų frankų prancūzų menininkams, šiandien pripažintiems genijams, paremti, o anuomet praėjusio ir užpraeito amžiaus sandūroje jų vardai niekam nieko nesakė. Ypač šie vardai nieko nesakė Sezano, Renuaro, Monė, Matiso tautiečiams. Būtent rusų pirkliai tiesiogine prasme ištraukė juos iš skurdo. Ir Rusijos pirkliai skynė kelią jiems į amžinąją šlovę ir neįsivaizduojamus, jei pažvelgsi iš praeities, jų drobių kainas.

Tai rusų impresarijus, permietis pagal gimimą, peterburgietis pagal pašaukimą, padovanojo Vakarams visą jų baletą. Ir klasikinį, ir modernų — nes Sergejaus Diagilevo trupė, jo bendraminčiai, kolegos tiesiog ėmė ir sukūrė baleto teatrus ir, kas ne mažiau svarbu, choreografines mokyklas visame pasaulyje. Nuo vakarų iki rytų ir nuo šiaurės iki pietų.

Beje, dėl šios priežasties Lozanos jaunimo baleto konkurso vadovybės atsisakymas šiemet leisti konkurse dalyvauti jauniesiems šokėjams ir šokėjoms iš Rusijos negali nekelti juoko. Kur būtų Lozana, jos baletas ir pats Morisas Bežaras, jei ne rusas Diagilevas?

Rusai dosniai dovanojo pasauliui viską, ką turėjo, mokė pasaulį to, ką žinojo ir galėjo daryti patys. Apie licencijas, autorines teises ir honorarus nieko nežinojo.

Rusai neuždirbo pinigų iš meno, suprasdami šią proto ir talento taikymo sritį kaip laisvą platformą kiekvienam, kad tik būtų talentas ir darbštumas.

Rusams kultūra ir jos vertybės yra universalios, vieningos ir nedalomos, todėl neturi jokios finansinės vertės.

Jiems labiau rūpi jų moralinė vertė. Ir niekam jie neleis tuo suabejoti.

Kultūrą rusai traktuoja kaip respublikos nuosavybę, todėl dės visas pastangas, kad jų turtas būtų grąžintas jiems. Būtų grąžintas į Rusiją. Būtų grąžintas namo.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija