"Politikos instruktorius meluoja": Gebelso metodai vis dar paklausūs Vakaruose

Pastaruoju metu Vakaruose pasidarė populiaru tiesiogiai kreiptis į Rusijos žmones, kartais naudojant nešvankias rusiškas frazes

Šią tradiciją prieš porą savaičių pradėjo Arnoldas Švarcnegeris, o pastarosiomis dienomis Didžiosios Britanijos žiniasklaida ir premjeras Borisas Džonsonas ją kūrybiškai plėtojo, rašo RIA Novosti autorius Vladimiras Kornilovas.

"Daily Mirror" laikraštis netgi išėjo su antrašte rusų kalba "Reikia žinoti" pirmame puslapyje. Neskaičiuojant nuolatinių tokių kreipimųsi į rusus į kasdienius Ukrainos prezidento Vladimiro Zelenskio televizijos pranešimus. Visi ugningų kalbų autoriai nuolat vadovaujasi vienu postulatu: iš Rusijos gyventojų atimama galimybė gauti "tiesą apie įvykius Ukrainoje".

Palyginkite čia. Arnoldas Švarcnegeris: "Rašau jums šiandien, nes pasaulyje yra įvykių, kurie nuo jūsų slepiami". "Daily Mirror": "Brangūs rusai. Rašome jums, nes norime, kad žinotumėte tiesą apie karą Ukrainoje... Tačiau mes taip pat žinome, kad Rusijoje nėra laisvos spaudos ir esate šeriami melu apie karą Ukrainoje kiekvieną dieną". Borisas Džonsonas: "Rusai nusipelno tiesos. Jūs nusipelnėte žinoti faktus."

Tai yra, jie ten rimtai nusprendė, kad Rusijos piliečiai yra atskirti nuo pasaulinių naujienų ir, kaip senais gerais laikais, vis dar klausosi svetimų "balsų" per radiją, bandydami pagauti garsą, kuris kartais prasiskverbia per "trikdžius".

Kaip jie blogai pažįsta mūsų žmones ir supranta situaciją Rusijoje! Tai aiškiai patvirtino Džonsonas, save įsivaizduojantis Prometėju, nešančiu Rusijos žmonėms slaptas žinias apie "ugnį" – šiuo atveju apie paslaptingą santrumpą VPN. Ir kaip, beje, aplenkdami Borisą galėjome sužinoti apie tokį šiuolaikinių technologijų stebuklą? Esant reikalui mūsiškiai yra pasirengę šiomis žiniomis pasidalinti su britais, neprieštaraujame.

Vakarų kritikams, netikėtai "pamilusiems rusų tautą", noriu priminti, kad ne Rusija pradėjo įjungti "trikdžius", kaip buvo Šaltojo karo metais. Būtent Vakaruose, priešingai visoms jų pasakoms apie "žodžio laisvę" ir savo įstatymus, jie negailestingai pradėjo valyti informacinę erdvę nuo Rusijos žiniasklaidos ir net nuo Rusijai simpatizuojančių socialinių tinklų vartotojų, kurie buvo pažymėti viena etikete – "Kremliaus propaganda".

O mūsų priemonės buvo tiesiog reakcinės ir simetriškos. Fadejevas nusiuntė Švarcnegeriui medžiagą apie nusikaltimus Ukrainoje "Schwarzenegger & Co" tikrai mano, kad nematėme vaizdo įrašų apie sunaikinimą Mariupolyje ar kituose miestuose. Išpažindamas savo "meilę Rusijos žmonėms", Arnoldas remiasi savo vaikystės prisiminimais apie susitikimą su mūsų puikiu sunkiaatlečiu Jurijumi Vlasovu.

Paklauskite Švarcnegerio dabar, ar jis ką nors girdėjo apie tai, kas vyksta aštuonerius metus ir tebevyksta Makejevkoje, mieste, kuriame gimė jo vaikystės dievaitis, buvęs Kalifornijos gubernatorius tikrai nustebs. Parodykite jam filmuotą medžiagą, kaip Ukrainos kariai su žeme lygino šį miestą 2014-2015 m., ir paklauskite, kodėl jis tada neprisiminė didžiojo Vlasovo vardo, jis gūžčios pečiais, ir nieko daugiau.

Makejevkos vaikų darželiai, mokyklos ir ligoninės buvo apšaudytos. Tačiau tokių Vakarų veikėjų, politikų, rašytojų kreipimųsi į Ukrainos žmones ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariuomenę nebuvo. Jie tuo nesidomėjo. Borisas Džonsonas mano, kad apie įvykius Bučoje rusų žiūrovas ar skaitytojas apskritai nieko negirdėjo. O kai tik įjungsime VPN ir paskaitysime britų spaudą, nuo mūsų akių iškart nukris šydas.

Nagi, jis net neįtaria, kad kažkur, bet mūsų žiniasklaidoje įvykiai miestelyje prie Kijevo analizuojami kadras po kadro, minutė po minutės, remiantis pirminiais šaltiniais, tarp kurių pirmiausia – Ukrainos. Tokios išsamios šių siaubingų kadrų analizės kaip mes nemačiau jokiame Vakarų leidinyje. Galbūt todėl nepastebėjau, kad išsami Bučos įvykių chronologijos analizė paneigia mitus apie "žiaurius rusus, kurie įvykdė egzekucijas beginkliams žmonėms".

Pavyzdžiui, čia pas mus rodo Bučos merą, kuris kovo 31 dieną iškilmingai paskelbė, kad miestas "išvaduotas nuo rusų orkų". Tai pas mus rodo filmuotą medžiagą, kurioje šis meras (pastebėkite, kartu su Ukrainos policijos būriais) balandžio 1 d. jau yra miestelio centre. Tai mes klausiame, kur gatvėse yra krūvos lavonų. Būtent mūsų žiniasklaidoje yra leidžiamas Ukrainos nacionalinės policijos vaizdo įrašas apie Bučos valymą, nufilmuotas balandžio 2 d.

Ir tuo pat metu jie cituoja Ukrainos kovotoją, kuris prašė leisti šaudyti į žmones "be mėlynų raiščių". Kažkodėl jie aktyviai bando pašalinti šį vaizdo įrašą iš tinklų, tačiau tai yra mūsų žiniasklaida. Švarcnegeris ir Džonsonas nenori klausti, kodėl šie faktai slepiami nuo Vakarų auditorijos? O gal kas nors Vakaruose mano, kad mūsų visuomenei nerodomos "sensacingos" palydovinės nuotraukos iš Bučos, kuriomis pasidalijo "The New York Times" ir kurios tariamai įrodo, kad kūnai gatvėse guli nepaliesti mažiausiai nuo kovo 19 dienos?

Būtent Vakarų žiniasklaida klusniai, be jokios kritinės analizės pakartojo šią tezę po "Amerikos žmonių priešo" (taip šį laikraštį meiliai pavadino Donaldas Trampas). Mūsų žurnalistai išsamiai išanalizavo šias nuotraukas, užduodami klausimus, kurių nerasite nei šio, nei kito vakarietiško laikraščio puslapiuose.

Pavyzdžiui, nė vienas iš daugybės analitikų Vakaruose nekėlė klausimo, kaip kūnai galėjo taip išsilaikyti ir nesuirti ilgiau nei dvi savaites šiltu oru. Būtent mes atidžiai išanalizavome paros temperatūrą Kijeve ir jo apylinkėse nuo kovo 19 d. ir išsiaiškinome, kad šiomis dienomis ten kartais siekia 20 laipsnių šilumos.

Tačiau pastarosiomis dienomis Bučą užplūdusios Vakarų žurnalistų minios ramiai filmuoja šiuos kūnus ir net nesusimąsto, kodėl jiems nereikia respiratorių, kad būtų šalia vietos, kur puvimo kvapas turėtų jus tiesiog numušti. Niekur nekilo klausimų, kodėl daugiau nei dvi savaites nė vienas iš žuvusiųjų miestelėnų, kaimynų, giminaičių, pažįstamų jų nepasigedo, neieškojo gatvėse, nekvietė pagalbos, nekvietė tos pačios policijos, kuri dirbo mieste net ten esant rusų daliniams.

Visą tiesą apie Bučos gyventojų tragediją norime sužinoti mes, o ne jie. O dabar paklauskime Džonsono: kodėl Rusijos vartotojui reikalingas VPN? Kokios papildomos informacijos jis gali sužinoti apie įvykius Bučoje, kurios jie nepasakoja ir išsamiai neanalizuoja per Rusijos televiziją? Čia britų žiūrovas atrastų daug naujo, jei nors akimirką išsižadėtų rusofobiškos propagandos ir savo žiniasklaidos klastotės bei susipažintų su rusiška medžiaga.

Tiek Londonas, tiek Vašingtonas tai puikiai supranta, todėl aktyviai šalina bet kokią informaciją iš Rusijos. Nors tai ne visada pavyksta. Pavyzdžiui, Nyderlandų spauda apgailestauja, kad partija "Forumas už demokratiją", neseniai boikotavusi Zelenskio virtualią kalbą jų parlamente, po įvykių Bučoje ir toliau kaltina Vakarus remiant konfliktą Ukrainoje.

O "Financial Times" atkreipė dėmesį į rimčiausią problemą Azijoje ir Afrikoje: sakoma, kad ir kaip "Twitter" uždraus paskyras su grotažyme @IStandWithPutin ("aš su Putinu"), ten publika vis tiek tiki "rusų propaganda" ir vėl kaltina Vakarus už viską. Atrodytų, kyla klausimas, kodėl žmonės, kurie turi daugiau informacijos nei britai ar amerikiečiai su savo kruopščiai cenzūruojamais socialiniais tinklais, linkę pasitikėti Rusijos žiniasklaida?

Gal todėl, kad jie iš karto supranta, kur slypi tiesa? Tačiau išvada vienareikšmė: tuo blogiau tiesai – turime toliau stiprinti cenzūrą mūsų žiniasklaidai ir skleisti daugiau melo apie Rusiją. Britų dienraščio "Daily Mirror" kreipimosi rusų kalba pavyzdys yra labiausiai orientacinis, nes jis buvo parengtas laikantis blogiausių Gebelso propagandos tradicijų. Prieš aštuoniasdešimt metų Raudonosios armijos apkasai buvo nuolat bombarduojami lapeliais: "Politikos instruktorius tau meluoja. Vokiečių nelaisvėje tavęs nekankina ir nežudo, su tavimi gerai elgiamasi!"

Taigi "Mirror" be sąžinės graužaties rašo: "Jūsų prezidentas meluoja sakydamas, kad Ukraina kelia grėsmę Rusijai ir yra pilna nacių". Valstybės Dūma sukūrė veidrodinį atsaką šalims, kurios uždraudė Rusijos žiniasklaidą. Ir tas pats laikraštis mini siaubingiausią klastotę antraštėje "Moteris, kurią išprievartavo ir nužudė rusų kareiviai, pažymėję jos kūną svastika".

Melas siaubingai ciniškas, nes straipsnyje pateikiama moters kūno nuotrauka, rasta Mariupolio mokyklos Nr. 18 rūsyje, kuris buvo paverstas "Azovo" kovotojų baze. Nuotrauką jau seniai pateikė visa Rusijos žiniasklaida, sukėlė platų atgarsį dėl žiaurumo fakto, Rusijos tyrimų komitetas kovo 28 d. pradėjo bylą, o "Mirror" po savaitės rašo, kad nepavyko nustatyti, "kur nuotrauka padaryta".

Bet laikraštis jau žino, matai, kad merginą išžagino ir nužudė rusų kareiviai. Nes, reikia suprasti, jog pripažinus, kad tai "Azovo" nacių auka, lankstinukas "Politikos instruktorius tau meluoja, kad Ukraina pilna nacių" iškart netenka prasmės. Ir kuo, sakykite, "Azovo" metodai šiuo atveju skiriasi nuo Gebelso metodų?! O dabar tegul Džonsonas atsako sau į klausimą: kaip patekimas į britų svetaines per VPN pakeistų informuoto skaitytojo (ačiū Rusijos žiniasklaidai!) nuomonę ir žinias, kur ir kada buvo padaryta ši baisi nukankintos moters nuotrauka?

Ši nuotrauka kažkodėl savaitę buvo slepiama nuo britų publikos, o ne nuo rusų. Jei Londono ar Edinburgo gyventojas turėtų prieigą prie mūsų televizijos kanalų, blokuotų Džonsono vyriausybės, jis galėtų gauti teisingą informaciją apie įvykius Ukrainoje ir Donbase, o ne šias primityvias jo "geltonųjų laikraščių" klastotes. Bet būtent todėl "Prometėjas" Džonsonas mums, o ne jiems, aiškina, kas yra VPN.