Lietuvos stačiatikių skilimas ar kelių kunigų ambicijos?

Lietuvos informacinę erdvę įaudrino pranešimai apie tariamą Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios skilimą ir jos pasitraukimą iš Maskvos į Konstantinopolio patriarchato jurisdikciją

Patys stačiatikiai su nerimu stebi bandymus įnešti į jų gretas nesantaiką.

– Vladimirai, tikriausiai jau girdėjai apie tą skandalingą atvejį Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios vyskupijoje su kai kurių kunigų ekskomunikavimu dėl nusiteikimo prieš Maskvos ir visos Rusijos patriarchą Kirilą. Ką tu manai apie tai?

– Vitalijau, ką čia galvoti? Kiekvienas laisvas Lietuvos pilietis turi teisę į savo nuomonę. Tačiau viešas žmogus, nuo kurio priklauso daugelio žmonių likimai ir mintys, turi atsakingai reikšti savo mintis. Tai galioja ir visai situacijai aplink lietuvių stačiatikybę.

– Vadinasi, nori pasakyti, kad žmogaus žodis ir kunigo žodis turi būti atskirti vienas nuo kito?

– Taip, aš tai noriu pasakyti. Bažnyčia yra didžiulis materijos organizmas, kurio mes negalime valdyti, gyvenantys atskirai nuo pasaulietinio gyvenimo. Ir jos likimą sprendžia ne vienas žmogus, net apsirengęs patriarchaliniais ar kunigiškais drabužiais, o daugybė parapijiečių. Jų valią išreiškia Vietinė taryba, o laikotarpiu tarp tos aukščiausios valdžios sušaukimų valdymą vykdo Vyskupų taryba arba Bažnyčios Sinodas. Tik jie turi teisę spręsti tos pačios autokefalijos klausimus, o ne kažkoks kunigas Gintaras Sungaila, kuris visai neseniai tapo kunigu. Taigi aš visiškai palaikau Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios vadovo metropolito Inokentijaus poziciją, kad visas šis pelių šurmulys Lietuvos stačiatikybėje yra nenumaldomi poros kunigų, kurie iki galo nesuvokia Stačiatikių Bažnyčios tikslų ir uždavinių, užmojai. Taigi dabar tas pats Sungaila negali išreikšti savo požiūrio į karo Ukrainoje klausimą!

– Žinoma, kad gali! Bet prieš tai jis turi nusiimti sutaną ir kryžių ir, kaip paprastas laisvos šalies pilietis, eiti į aikštę, o ne į šventyklos sakyklą, ir ten sakyti viską, kas jam atrodo reikalinga. O skatinti skilimą Bažnyčioje, gyvuojančioje tūkstančius metų, jokiu būdu nėra jaunuolio, kuris dar net nesulaukęs pilnametystės, bet įsivaizduojantis save krikščionių pasaulio bamba, prerogatyva.

– Bet toje pačioje Ukrainoje kunigai sukilo prieš Maskvos patriarchatą ir sukūrė savo Bažnyčią, kuriai vadovavo Epifanijus, pavaldus Konstantinopolio patriarchui Baltramiejui. Kodėl mūsiškiai negali padaryti to paties?

– Pradėkime nuo to, kad Lietuva yra Rusijos Stačiatikių Bažnyčios kanoninė teritorija ir, pagal visus krikščionybės kanonus, tas pats Konstantinopolio patriarchas neturi teisės šioje teritorijoje kurti savo parapijų. Na, o jei kas nori sulaužyti šimtamečius kanonus, tai Dievas juos teis... Tik dabar žiūriu į apleistą Lietuvos unitų šventyklą ir suprantu, kad kai kurių mirtingųjų užmojai ne visada sulaukia visos tautos palaikymo.