"Mes išėjome iš pragaro": ką sako išgelbėti Mariupolio gyventojai

Iš Mariupolio toliau evakuojami civiliai. Daugelis liko be pastogės. Bezymenojės kaime, Azovo jūros pakrantėje, Donecko Liaudies Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerija įrengė palapinių stovyklą

Apie tai, kaip padedama pabėgėliams, – RIA Novosti autorės Marijos Marikian straipsnyje.

"Niekas to nesitikėjo"

Asmeninių automobilių kolona – kilometro ilgio. Kiekvienas evakuotasis turi pereiti vadinamąjį filtravimą: kiekvienas atidžiai apžiūrimas, kad Ukrainos kariškiai nepraslystų prisidengę civiliais. Kai atlikti visi formalumai, vieni išvyksta į Rusijos regionus, kiti – pas gimines į Donecką ir kitus DLR miestus.

"Kol vyrai stovi eilėje apžiūrai, moterys su vaikais gali likti stovykloje. Mūsų užduotis – priimti žmones, aprūpinti juos lovomis ir pamaitinti", – aiškina 12-ojo priešgaisrinės gelbėjimo skyriaus viršininkas Sergejus Štarkas.

Stovykloje telpa 450 žmonių. Paprastai srautas didėja link nakties." Palapinėse galima pasikrauti telefonus, susisiekti su artimaisiais, prisijungti prie interneto. Tačiau ne visi turi pažįstamų, kurie yra pasirengę sunkiais laikais priglausti. Natalija su kūdikiu čia jau beveik mėnesį. Grįžti nėra kur – daugiaaukštis, kuriame jie gyveno, visiškai sugriautas.

"Tai buvo naktį iš kovo 1 į 2. Ėjome miegoti. Staiga atskrido. Buvome čia pat rūsyje. Žodžiais neapsakoma, kaip tai buvo baisu. Ukrainiečiai pasistatė įrangą tarp gyvenamųjų pastatų, atidengė ugnį. Išeidami į kitas pozicijas slėpėsi tarp daugiaaukščių namų, nors žinojo, kad juose yra žmonių, – pasakoja Natalija. – Šiek tiek tylos, vyrai išbėgo ir atnešė valgyti, rado vandens. Mus rado kovo 16 d., vaikinai, DLR kovotojai, buvo šokiruoti".

Natalija turi giminių Mariupolyje, kas jiems atsitiko, nežinoma, ryšio nėra. Kol kas miega palapinėje. Kiekvienoje telpa iki 15 žmonių, yra krosnis, bet vis tiek šalta nuo vėjo.

"Mes nesiskundžiame, priešingai, esame labai dėkingi. Buvome šiltai priimti. Kad tik grįžtume namo", – atsidūsta pensininkė Natalija Fedorovna.

Kovo 1 dieną ją ištiko šokas – prie namo sprogo sviedinys. Ji gyveno privačiame name, ten buvo itin pavojinga likti. "Azoviečiai" įsiveržė pas kaimynus, išvarė senukus pro duris, o į kiemą atitempė minosvaidį.

"Mes tiek metų gyvenome greta šių "azoviečių" , laikėme juos gynėjais, – moters akyse pasirodė ašaros. – Kovo 25 dieną mus evakavo. Bet mano vyras nevažiavo. Jis kapitonas, tarnavo Baltijos laivyne. Sakė, kad "laivo" nepaliks ir lauks manęs mano brangusis."

"Visi giminaičiai liko ten"

Oksana ir jos vyras yra iš Mariupolio Primorskio rajono. Jų namas buvo apgadintas dėl bombardavimo, todėl jie persikėlė pas giminaičius į pakraštį – Moriakovo kaimą. Bet ir ten pradėjo bombarduoti.

"Kovo 12 d. buvo atvestas vanduo į 33-iąją mokyklą. Žmonės išėjo iš rūsių. Ir į juos atidengė ugnį... Pagalvojome, kad Čeriomuškų mikrorajone ramiau, nuėjome ten. Tuo metu žmonės bėgo. iš ligoninės. O snaiperis juos sekė. Mama su vaiku išėjo, vienas šūvis – ir jos nebėra, mažylis pasilenkė prie jos, garsiai šaukė", – verkia Oksana.

"Išėjome iš pragaro"

Kovo 20 d. ji su vyru rizikuodami išėjo iš rūsio, greitai judėjo nuo vieno namo prie kito, susitiko su DLR kovotojais. Po Starobeševo atsidūrė Bezymenojėje.

"Laukiame čia, reikia grįžti į miestą – ten visi giminaičiai. Labai mylime savo miestą, bet ateities ant pelenų statyti neįmanoma. Sūnus mokosi devintoje klasėje, jam reikia baigti mokyklą", – aiškina moteris.

Rūsyje jie praleido daugiau nei mėnesį, per visą šį laiką humanitarinę pagalbą gavo tik du kartus – iš savanorių.

"Kreipėmės į Ukrainos kariuomenę. Jie: jei ko reikia, imkit iš sugriautų parduotuvių, niekas nieko neatneš, – skėsčioja rankomis Tatjana. – Mus naudojo kaip gyvą skydą. O iš viršutinių aukštų iškeldino nė neatsiklausę. Ten buvo snaiperių".

"Mes pasirengę pakentėti"

Stovyklavietėje pietų laukia dar viena eilė. Grikiai, duonos gabalėlis, arbata. Pastarosiomis dienomis čia atvežti žmonės iš Mirnyj kaimo – tai Mariupolio pakraštyje, šalia Iljičiaus metalurgijos gamyklos.

"Nacistai rengiasi civiliais drabužiais, bando įsitrinti tarp mūsų. Todėl vyrai yra ypač kontroliuojami. Esame pasirengę būti kantrūs ir nenorime trukdyti savo vaikinams", – sako Grigorijus Sytnikovas.

"Problema ta, kad kai kurie vaikinai buvo sulaikyti tiesiog gatvėje. Jie yra sveiki, bet baisu įsivaizduoti, ką jaučia jų artimieji", – įsiterpia moteris, eilėje už Grigorijaus. Iš karto atsako: "Gyvi, nebadauja – nieko, sulauks".

Jis anksčiau dirbo Iljičiaus gamykloje: "Pamenu, dar sovietų laikais rūsių gylis siekė 30 metrų. Miestas mieste. Ne taip lengva išrūkyti iš ten tuos "Azovo" žmones – mes, vietiniai gyventojai, tai suprantame kaip niekas kitas". Jam ką tik sukako 66. Liko tik dėvėtos kelnės, dailus megztinis ir juodas odinis švarkas. Apie sugriautą namą ir patirtus sprogdinimus jis pasakoja ramiu tonu. Prisiminus šunį, balsas dreba: "Kol aš lipau į rūsį, jis nejudėjo. Saugojo."

Nepaprastųjų situacijų ministerijos darbuotojai yra pasirengę bet kada suteikti paramą. "Visi patiria stresą, nerimą, paniką. Vaikai ir pagyvenę žmonės yra jautresni. Jiems skiriamas ypatingas dėmesys", – sako Nepaprastųjų situacijų ministerijos Civilinės saugos akademijos psichologinės paramos skyriaus vedėja Anna Čiumak.

Palapinių stovykla Bezymenojėje yra tik tranzito taškas. Tie, kurie visiškai neturi kur eiti, gali kreiptis į laikino apgyvendinimo centrus – jų yra daugiau nei 9,5 tūkst. Nacionalinio gynybos valdymo centro duomenimis, specialiosios operacijos metu iš Ukrainos, DLR ir LLR į Rusiją buvo evakuota 830 tūkst. žmonių.