Veržiasi į puolimą: kodėl JAV sukėlė ekonominį karą su Rusija

Europos Sąjungos ir JAV vienašalių diskriminacinių priemonių Rusijai skaičius jau siekia tūkstančius, pagal šį rodiklį Rusija aplenkė ilgametį "lyderį" Iraną

Kariniai-politiniai įvykiai Ukrainos teritorijoje, kaip jau akivaizdu, tapo tik gera dingstimi smarkiai suaktyvinti kolektyvinių Vakarų antirusiškus veiksmus. Jei į esamą situaciją pažvelgsime be nereikalingų emocijų, tai atrodo kaip lemiamas puolimas ilgai ruoštame ekonominiame kare prieš Rusiją.

JAV nacionalinio saugumo strategijos 2017 metų redakcija

Tai, kad būtent JAV inicijavo šį ekonominį karą, yra visiškai natūralu. 2017 metų pabaigoje šios šalies prezidentas Donaldas Trampas pasirašė kitą Nacionalinio saugumo strategijos (toliau – NSC) redakciją, kurios atvirąją dalį rasti nesunku.

Pateksiu keletą citatų iš šio dokumento – vien tam, kad būtų aišku, jog Džo Baideno veiksmai labai skiriasi nuo kažkokios staigios improvizacijos.

"Dabartiniai iššūkiai laisvoms visuomenėms atrodo tokie pat rimti, bet įvairesni nei grėsmės Šaltojo karo metu, kai Sovietų Sąjunga kėlė totalitarinę grėsmę. <...> Kinija ir Rusija siekia formuoti pasaulį, prieštaraujantį Amerikos vertybėms ir interesams. <...> Rusija siekia susilpninti JAV įtaką pasaulyje ir atskirti Ameriką nuo sąjungininkų ir partnerių. <...> Kinija skleidžia savo galią kitų suvereniteto nenaudai ir siekia kurti pažangiausią karinę sistemą pasaulyje po amerikietiškos. <...> JAV ir Europa kartu stos prieš Rusijos destrukcinę veiklą ir agresiją, taip pat Irano ir Šiaurės Korėjos keliamas grėsmes."

Jokios diplomatinės kalbos, gana "kaubojiškas" stilius. Štai dar viena citata – ne iš preambulės, o iš skyrelio nesudėtinga antrašte "Dominavimas energetikoje": "Rusija skleidžia savo įtaką įvairiose Europos ir Centrinės Azijos vietose, kontroliuodama energijos išteklius. <…> Jungtinių Valstijų užduotis yra "paversti Ameriką dominuojančia valstybe energetikoje, pastatant ją į pasaulinės energetikos sistemos centrą kaip pagrindinį vartotoją, gamintoją ir novatorių".

Viskas atsistoja į savo vietas. Buvo nominuoti keturi varžovai – Kinija, Rusija, Iranas ir Šiaurės Korėja. Nurodoma stiprioji Rusijos pozicijos pusė – energijos išteklių kontrolė Eurazijos teritorijoje. Iškeltas uždavinys užtikrinti JAV dominavimą pasaulinėje energetikos pramonėje.

Tuo metu, kai buvo paskelbta nauja Nacionalinio saugumo tarybos redakcija, buvo likę daugiau nei ketveri metai iki dabartinės padėties Ukrainos teritorijoje paaštrėjimo, tai yra, bandymo perskirstyti pasaulinę energijos rinką, šis paūmėjimas yra ne priežastis, o pasekmė.

Tačiau labiausiai stebina tai, kad tokiai kone kariniu glaustumu išsiskiriančiai tikslų ir jų siekimo metodų formuluotei Jungtinės Valstijos ruošėsi nuo 1970 m. 1973 m. pasaulinė naftos krizė, kai "juodojo aukso" kaina per kelis mėnesius išaugo daugiau nei keturis kartus, privertė Vakarų Europos šalis ir valstybes aktyviai ieškoti ne tik išeities iš jos, bet ir būdų, kurie garantuotų, kad nieko nebus, lyg tai kada nors pasikartotų.

Situacija buvo tokia nerimą kelianti, kad niekas nenorėjo gaišti laiko ieškodamas ir susitardamas dėl bendro, universalaus požiūrio, beveik kiekviena šalis ieškojo sprendimų savarankiškai. Jei visuose šiuose veiksmuose buvo kažkas bendro, tai lygiai vienas dalykas – visos šios krizės paveiktos šalys įvertino žodį "diversifikacija".

Nepasikliaukite tik vienu tiekėju. Nepasikliaukite tik vienos rūšies energijos ištekliais. Naudodami šiuos išteklius nepasikliaukite tik viena technologija. Pasiekite maksimalią įmanomą nepriklausomybę nuo išorinių žaidėjų, pasikliaukite tik savo galimybėmis.

Išeitys iš pasaulinės naftos krizės

Aštuntojo dešimtmečio viduryje Prancūzijoje atsirado bendra įmonė "Framatom — France, America, Atom". Dešimtmetį 58 atominiai blokai su visišku visų amerikietiškų technologijų perdavimu valstybinės įmonės disponavimui – toks buvo "receptas" Prancūzijoje. Rezultatas pasirodė gana sėkmingas, ir ši šalis šiandien išlieka didžiausia elektros energijos eksportuotoja pasaulyje, kas leido susigrąžinti visas tais metais atliktas milžiniškas investicijas.

Prie jos prisijungusios Vokietija ir Austrija bei Italija pasuko kitu keliu – smarkiai suaktyvino jau prasidėjusį bendradarbiavimą su TSRS. Rusija Vakarų šalims tuo metu buvo akivaizdžiai patikimesnė partnerė nei OPEC šalys. Gamtinės dujos pasirodė esąs pigesnis ir universalesnis energijos šaltinis nei nafta, tačiau Vakarų Europoje niekam net nekilo mintis atsisakyti tiekimų.

Europos šalys ne tik įvykdė visas garsiosios "Gas for Pipes" sutarties sąlygas, bet ir investavo didžiulius pinigus bei pastangas į visos būtinos infrastruktūros statybą – magistralinių ir skirstomųjų tinklų tiesimą savo teritorijoje, įrengiant požemines saugyklas. Be to, siekdama greitesnio visų investicijų atsipirkimo, būtent tais metais Europa sparčiai plėtojo naftos chemiją.

Gamtinės dujos yra etilenas ir polipropilenas, plastikai ir plėvelės, dažai ir lakai, žemės ūkio trąšos ir t. t. Europai, o visų pirma Vokietijai, pavyko įgyvendinti visus projektus – priminsiu, kad Vokietijos įmonė "RuhrGas" gana ilgą laiką buvo beveik visiška sovietinių dujų tiekimo ir tolesnio paskirstymo monopolija. Būtent šių projektų įgyvendinimas atvedė Vokietiją į Europos Sąjungos "lokomotyvo" poziciją, o ši sėkmė savo ruožtu paskatino naujo magistralinio dujotiekio projekto pasiūlymą, kurį pateikė Suomija ir Švedija devintojo dešimtmečio pabaigoje.

Tačiau šios iniciatyvos laikas sutapo su dramatiškų permainų laikotarpiu, pirmiausia Rytų Europos politiniame žemėlapyje, o vėliau ir dabar jau buvusios TSRS teritorijoje. Nepaisant to, Skandinavijos projektas buvo įgyvendintas, nors ir gerokai vėliau, nei planuota iš pradžių: 2012 metais buvo pradėtas eksploatuoti dujotiekis "Nord Stream" – bet tai, žinoma, visiškai kita istorija.

Jungtinės Valstijos – nuo ​​energetinio saugumo iki dominavimo

Vargu ar nekyla abejonių, kad visos šios europietiškos naftos krizės įveikimo galimybės nesukėlė JAV vadovybės simpatijų. Vakarų Europa, kurios ekonomika nuo Maršalo plano įgyvendinimo buvo beveik visiškai kontroliuojama užjūrio viršininko, rodė efektyvias iniciatyvas, kurių Valstijos neturėjo galimybės paveikti.

Be to, net Ronaldo Reigano raginimus paskelbti visišką embargą Tarybų Sąjungai po karių dislokavimo į Afganistaną Europa iš tikrųjų ignoravo, ramiai užbaigdama paskutinius "Gas for Pipes" sutarties etapus. JAV, nepaisant to, kad po naftos kainų kilimo jos teritorijoje iš karto prasidėjo kelių didelių telkinių plėtra, jos sunaudojo tiek naftos, kad negalėjo atsikratyti priklausomybės nuo importo.

Kurį laiką jėgų derinimas buvo itin svarbus JAV – jos negalėjo pasiekti tokio energetinio saugumo lygio, kokį pavyko užkariauti Vakarų Europai.

Prancūzijos "branduolinis variantas" netiko Valstijoms: atominė energetika Prancūzijoje buvo ir tebėra valstybinė pramonė, o Valstijose atomines elektrines projektavo ir statė privačios įmonės. Jungtinių Valstijų kaimynės geografiniame žemėlapyje negalėjo tiekti gamtinių dujų vamzdynu – geologija susiklostė taip, o ne kitaip.

Tačiau turime pagerbti to meto JAV vadovus – jie vežimo neginė prieš arklį ir kruopščiai išdėstė prioritetus. Pirma, padidinti savo energetinio saugumo lygį ir tik tada pulti besiformuojančius ir stiprėjančius ryšius tarp Vakarų Europos ir Tarybų Sąjungos kuro ir energetikos sektoriaus. Siekdamos išspręsti visas su energetiniu saugumu susijusias problemas, Valstijos iš karto suaktyvino dvi kryptis.

Po Mao Dzedongo mirties 1976 m. JAV ir Kinijos santykiuose prasidėjo dideli strateginiai pokyčiai. 1978 m. JAV pradėtas teikti vyriausybės finansavimas moksliniams tyrimams ir plėtrai, reikalingas angliavandenilių išgavimo iš mažo pralaidumo rezervuarų hidraulinio ardymo būdu technologijai sukurti ir vėliau komercializuoti. Apie tai, kokius rezultatus šios dvi kryptys suteikė Valstijoms, – kitame straipsnyje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.