Rusija turi daug baisesnį nei raketos ginklą prieš Vakarus

Desperatiški Vakarų bandymai atsisakyti Rusijos energijos išteklių naujienų skliaute visiškai užtemdė kitą frontą, kurio svarba daug kartų didesnė nei bet kokių angliavandenilių

Užsienio spauda sausai konstatuoja, kad keturios pasaulyje pirmaujančios žemės ūkio pramonės kontroliuojančiosios bendrovės "Archer Daniels Midland" (ADM), "Bunge", "Cargill" ir "Louis Dreyfus", profilinėje rinkoje geriau žinomos kolektyvine santrumpa ABCD, atsisako uždaryti savo įmones Rusijoje, ir visiškai neverta tikėtis, kad iš ten išvyks, rašo RIA Novosti autorius Sergejus Savčiukas.

Visų pirma, čia vertas dėmesio bendras publikacijų tonas. Energetikos įmonių ir net tokių šalių kaip Vokietija, kurias kolektyviai trypia kaustytais visuomenės pasmerkimo batais dėl nepakankamai aktyvių veiksmų nutraukiant ilgalaikius santykius su Maskva, fone agrarinės pramonės atstovų demaršą akivaizdžiai bandoma užtušuoti visais įmanomais būdais ir paslėpti už kitų įvykių širmos. Ir tai nepaisant to, kad visi keturi žemės ūkio sunkiasvoriai kovo pradžioje pirmą kartą paskelbė, kad dėl Europos Sąjungos sankcijų apribos savo buvimą Rusijoje, o šiomis dienomis išsiginė šių žodžių, labai lakoniškai pranešę: "Mes pasiliekame".

Čia nėra nieko stebėtino, tereikia šiek tiek pasigilinti į rinkos dinamiką ir statistiką.

Taigi, pasirodo, naujienų srautuose, kai kalbama apie Rusijos vaidmenį planetos gyvenime, visiškai dominuoja energetikos ir, visų pirma, gamtinių dujų tema. "Mėlynasis kuras", be abejo, yra pagrindinis strateginis šiuolaikinės ekonomikos išteklius, tačiau yra daug kartų svarbesnių išteklių ir, beje, tam pasauliui, kuris nėra Rusija, bet tikrai nori ją nubausti. Kalbama apie žemės ūkio produkciją: javus, sviestą, paukštieną ir daugybę kitų produktų.

Rusai priprato didžiuotis savo kosminėmis raketomis, karinio-pramoninio komplekso naujovėmis ir sėkme branduolinės energijos srityje. Jie juokiasi iš seno pokšto, kad Rusija — tai šalis degalinė, ir pamiršta paminėti, kad ji dar ir grūdų bei sviesto kolonėlė. Tačiau Rusijos partneriai Vakaruose tai puikiai žino ir todėl neskuba erzinti savo ūkininkų, nes politika yra politika, o valgyti norisi kasdien — ir geriausia daugiau nei kartą per dieną.

Per pastaruosius metus Rusija tapo pirmaujančia žaidėja pasaulio žemės ūkio rinkoje. Kai kuriais rodikliais Rusijos dalis yra tokia didelė, kad bandymai (kaip kad su dujomis ir nafta) sugriauti nusistovėjusias tiekimo grandines gali sukelti net ne krizę, o tikrą badą visame regione.

Vakarų šaltiniai nuliūdę konstatuoja: Rusija išlieka pagrindine kviečių, saulėgrąžų aliejaus, kukurūzų, miežių, jautienos, paukštienos ir šokoladinių konditerijos gaminių gamintoja. Tai, žinoma, neįvyko per vienerius metus. Šiuo laikotarpiu Vakarų žemės ūkio koncernai, turėdami geriausią instinktą besikeičiančioms rinkos sąlygoms ir galimiems pelnams, pradėjo aktyviai ir masiškai žengti į Rusijos rinką. Maskva neprieštaravo, užsienio korporacijos gavo tiesioginį priėjimą prie didžiulių strateginių maisto atsargų, o Rusijos ūkininkai gavo lengvatines paskolas, modernią įrangą ir pažangias technologijas, sėklinę medžiagą tyrimams, selekcijai ir daug daugiau. Per ilgus bendradarbiavimo metus Maskva nematomomis grandinėmis prie savęs prirakino ir atskiras įmones, ir ištisas šalis. Dar visai neseniai niekam tai nerūpėjo.

Prasidėjus specialiajai karinei operacijai Ukrainoje, Vakarai išprotėjo ir, apimti isteriško įtūžio, reikalauja, kad stambus verslas nedelsiant nutrauktų bet kokius santykius su Rusija, kad ir kokia kaina būtų. Pažymėtina, kad, kaip ir angliavandenilių atveju, ultimatumai buvo paskelbti kainų piko laikotarpiu, kurį sukėlė paskutinė pandemijos banga.

Ir jei energetikai vis labiau lenkiasi ir bando išrasti amžinąjį variklį, kuris veiktų be kuro, tai ūkininkai visiems svajotojams be ceremonijų primena, kad Rusija — tai pusė pasaulio saulėgrąžų aliejaus rinkos ir 24 % kviečių prekybos. Tai ne Rusijos propaganda, o naujausi oficialūs Europos Komisijos duomenys, kuri čia taip pat prideda ir Ukrainą, kur žemės ūkio sezonas profilinėse teritorijose sutrikęs. Jei pašalintume Rusiją iš rinkos, pridėtume prie jos Ukrainos svarbą, vaizdas bus visiškai slogus. Maskva ir Kijevas kartu į užsienį tiekia tris iš keturių butelių aliejaus, kas trečias duonos gaminys iš kviečių taip pat atkeliauja iš čia. Jei Vašingtonas, Londonas ir Briuselis ir toliau laikysis savo rusofobijos, būtent nurodytomis proporcijomis nusmuks maisto išteklių rinka su visomis atitinkamomis pasekmėmis — maisto kainų augimu, deficitu ir infliacija.

Pažvelkime į rinkos dinamiką penkerių metų laikotarpiu.

Per šį laiką Rusija pagamino ir pasaulinei rinkai patiekė 19 % kviečių. JAV ir Kanada yra tik antroje ir trečioje vietoje — atitinkamai 13 % ir 12 %. JAV Žemės ūkio departamento (USDA) duomenimis, per šį penkerių metų laikotarpį Rusija užėmė pusę pasaulio prekybos saulėgrąžų aliejumi. Be Ukrainos, likęs pasaulis sugebėjo pagaminti tik 17% aliejaus, be kurio dešimtys, jei ne šimtai milijonų žmonių nuo Delio iki Buenos Airių neįsivaizduoja maisto gaminimo. Kalbant apie kukurūzus, rusų rodikliai labai kuklūs, tik du procentai rinkos, bet čia Rusiją "palaiko" Ukraina, kuri šiemet garantuotai neeksportuos 15% panašių javų.

Siautėjimas aplink galimos Rusijos žemės ūkio blokadą lėmė tai, kad šių prekių grupių kainos nuskriejo į kosmosą. Balandžio viduryje už toną kviečių (pagal tiekimų sistemą "free on board") buvo prašoma 405 dolerių, kas 68 % daugiau nei prieš metus. Saulėgrąžų aliejus buvo parduodamas ne pigiau nei už 1 860 dolerių už toną, kas yra 24 % brangiau. Už kukurūzus prašoma 334 dolerių, grynasis pabrangimas sudarė 28 %.

Jei kas nors mano, kad rusai sutirština spalvas, štai jums naujausia Jungtinių Tautų ataskaita. JT dabartinę situaciją pasaulinėje maisto rinkoje vertina kaip katastrofišką. Pasak Pasaulio maisto programos vadovo Deivido Bislio (David Beasley), rinkos santykių su Rusija nutraukimas lems tai, kad, pavyzdžiui, vien Jemene apie aštuoni milijonai žmonių bus priversti perpus sumažinti savo kasdienį racioną.

Jam antrina ir JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja Vendi Šerman (Wendy Sherman). Anot jos, tarptautinės situacijos raida dabartiniu raktu gali sukelti badą tarp daugiau nei 13 mln. žmonių. Tačiau ponia Šerman visa tai vadina "Putino invazijos į Ukrainą pasekmėmis", įžūliai pamiršdama paminėti, kad Rusija nebando nueiti į savanorišką maisto izoliaciją, bet ją ten stumia kolektyviniai Vakarai.

Už gražaus žodinio apvalkalo slypi grynai asmeniniai interesai. Vokietijoje greito maisto restoranų savininkai jau kepa bulves ir kitus patiekalus aliejų mišinyje, kur saulėgrąžų aliejus sudaro tik trečdalį, o visa kita pakeičiama rapsų aliejumi. JAV vien kovą mėsos, paukštienos ir žuvies kainos pakilo daugiau nei 13 procentų, o tai dar labiau sumažino ir taip žemą dabartinio prezidento reitingą.

Todėl nieko stebėtino, kad niekas nešaukia ir nereikalauja nukryžiuoti Amerikos žemės ūkio koncernų, nusprendusių savo verslą išlaikyti Rusijos viduje. Be telefonų ir interneto kažkaip galime pragyventi, bet duonos gabalėlį norisi valgyti kasdien. Net jei ji iškepta iš totalitarinių rusiškų kviečių.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija