Vakarai labai išsigandę: Rusija laimi

Vakarai panikuoja. Jau tik tinginys nėra pareiškęs, kad "Rusija gali laimėti"

Visų pirma, Vokietijos kancleris paskelbė panišką pareiškimą: "Visi mūsų partneriai Europos Sąjungoje ir NATO sutinka: Rusija negali laimėti šio karo". Be to, šią tezę jis kartojo kelis kartus per dieną, per keistą nelaimingą atsitikimą (ar neatsitiktinai?) tam pasirinkdamas Adolfo Hitlerio gimtadienį, rašo RIA Novosti straipsnyje Vladimiras Kornilovas.

Jam antrino Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Borisas Džonsonas, neslepiantis, kad jis yra vienas pagrindinių Ukrainos nuotykių įkvėpėjų. Penktadienį kalbėdamas Delyje jis išspaudė siaubingą prisipažinimą su tragiška veido išraiška, atsakydamas į klausimą apie Rusijos pergalės galimybę: "Liūdniausia, kad tai yra reali galimybė. Taip, žinoma. Putinas turi didžiulę armiją. <...> Turime būti realistai".

Tačiau Džonsonas tuo pat metu kažką murmėjo apie "sausumos koridoriaus sukūrimą Mariupolyje", nepaaiškindamas, kur šis koridorius turėtų nuvesti – jis aiškiai girdėjo kažką apie Rusijos kariuomenės sėkmę mūšiuose su "Azov" naciais (grupuotei Rusijoje buvo iškelta baudžiamoji byla), tačiau, kaip įprasta, į žemėlapį nežiūrėjo. Antraip būtų žinojęs, kad visi koridoriai aplink Mariupolį jau seniai sukurti ir veikia.

Šie Džonsono žodžiai sukėlė tikrą šoką Ukrainoje. Jau iš ko, o iš Vladimiro Zelenskio "geriausio draugo", tokios prielaidos ten nesitikėta. Juk visai neseniai jis buvo pergalingai priimtas Kijeve, o čia tokia gėda, kaip sako ukrainiečiai.

Ir būtent Kijeve vis dar bandoma nepastebėti kitų maištingų savo Londono favorito žodžių – kad "Ukrainos saugumo garantijos", kurių Kijevas taip siekia, nepakartos NATO šalių tarpusavio įsipareigojimų kolektyvinės gynybos srityje, numatyta Šiaurės Atlanto pakto penktajame straipsnyje. Bet būtent taip Ukrainos propagandistai piešė "garantijas", kurias per derybas Stambule pasiūlė įrašyti į taikos sutartį su Rusija. Jei prisimenate, jie pristatė savo idėją sukurti "saugumo garantų baseiną" kaip "alternatyvą NATO", sukurtą specialiai Ukrainos gynybai.

Negana to, Zelenskio biuro atstovai Michailas Podoliakas ir Aleksejus Arestovičius, užgniaužę kvapą iš laimės, kalbėjo apie tai, kad Ukraina gauna "garantijas" daug veiksmingesnes nei penktasis NATO Chartijos straipsnis. Iš džiaugsmo apstulbusiems ukrainiečiams tuomet buvo paaiškinta: "Dėka to Ukraina stoja į ES, Ukraina neturės NATO puolamųjų ginklų, kurių ir taip nebuvo, Ukraina gauna garantijas, geresnes nei NATO 5 straipsnis, ir už jas nemokės. NATO yra mokama už narystę NATO. O mes gauname geresnes garantijas ir nemokamai."

O dabar Borisas Džonsonas pasirodo spaudos konferencijoje Delyje ir visiškai išsklaido visas šias Ukrainos pareigūnų svajones, visas "saugumo garantijas" sumažindamas iki trijų punktų: ginklų tiekimo, kariuomenės rengimo ir žvalgybos duomenų teikimo. Ką Vakarai taip ilgai darė be jokių susitarimų ir "garantijų".

Kaip matote, pagrindinio Kijevo sąjungininko planuose nėra nieko panašaus į Arestovičiaus pasakas, kad NATO šalys per tris dienas po "agresijos prieš Ukrainą" susirinks ir apsispręs dėl "agresoriaus" bombardavimo. Tačiau vis tiek turėtume grįžti prie siaubingų Džonsono prielaidų apie Rusijos pergalės galimybę.

"Financial Times" turi pripažinti: "Jo pareiškimas buvo pirmasis aukšto rango Vakarų lyderio pripažinimas, kad Rusija gali pergalingai laimėti karą. Tai žymi reikšmingą jo paties retorikos pokytį, palyginti su tuo, ką jis kalbėjo vos prieš kelias savaites". Aukštas ES pareigūnas, anot FT, Džonsono pareiškimą pavadino "gėdingu" ir prognozavo, kad tai sukels Kijevo rūstybę.

Iš tiesų, Didžiosios Britanijos premjeras iki šiol ne kartą yra pareiškęs: "Putinas turi pralaimėti, ir jis pralaimės". Be to, daugelis Vakarų veikėjų, politikų, analitikų, įvairaus plauko rusofobų ne kartą yra pareiškę: "Rusija jau pralaimėjo". Šiuos pareiškimus ypač paskatino Rusijos kariuomenės veiksmai deeskaluojant situaciją Kijevo ir Černigovo kryptimis, kurių Maskva ėmėsi kaip geros valios gesto iškart po minėtų derybų Stambule. Tada vienas po kito sekė džiaugsmingi pranešimai apie "Rusijos pralaimėjimą".

Putinas jau pralaimėjo šį karą, džiugiai sakė buvęs JAV ambasadorius Michaelas McFaulis. Jis netgi išvardijo šią išvadą patvirtinančius punktus: "Jis nepaėmė Kijevo, nenužudė Zelenskio, nepakeitė režimo, nepaėmė Charkovo". Atrodo, kad Rusija kažkada užsibrėžė tikslą nužudyti Zelenskį arba paskelbti apie gresiantį Kijevo žlugimą. Vakarai Rusijos specialiojoje operacijoje sugalvojo sau kažkokius "Maskvos tikslus", o dabar džiaugiasi, kad šie tikslai nepasiekti. Ir nesvarbu, kad Maskva ne kartą paneigė šias pasakas, aiškiai išdėstydama savo specialiosios operacijos Donbase ir Ukrainoje tikslus ir uždavinius.

Vos prieš kelias savaites Lenkijoje leidžiamas žurnalas "New Eastern Europe" skelbė: "Rusija tikrai jau prarado šansą laimėti. <...> Negali laimėti – ukrainiečiai jau suprato šį faktą, o dabar elitas ir Rytuose, ir Vakaruose tai pripažįsta". Galop viso šito "neišvengiamo Rusijos pralaimėjimo" idėjos apologetai pradėjo pripažinti jos pergalės galimybę. Ir tai ne tik apie Džonsoną.

"Reuters" pirmiausia citavo neįvardytus Vakarų pareigūnus, sakančius, kad Rusija turi potencialo laimėti. Konkrečiai, vienas iš jų pareiškė: Vadovavimas ir kontrolė tapo veiksmingesni. <...> Žinoma, jie tapo protingesni pagal tai, kaip jie naudoja dronus ir integruoja juos į savo ginkluotąsias pajėgas judant į priekį, kaip naudoja artileriją. Tuo tarpu "The Times" vėl rėmėsi neįvardytų šaltinių Vakarų žvalgybos tarnybose nuomone: "Atgimusi Rusija vis tiek gali laimėti".

Suprantama, kad tokie prisipažinimai sukrėtė Vakarų visuomenę, kuri kelias savaites šventė "Rusijos pralaimėjimą". Europos laikraščiuose pasirodė panikos kupini skaitytojų laiškai. Tad "Financial Times" komentatoriai maldauja Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką tylėti apie Rusijos pergalę: "Džonsonas tiesiog piktybiškai nevaldo liežuvio. Jo žodžiai suteiks stiprybės Putino kariams ir pakirs Ukrainos gynėjų moralę. Ar jis žino, kad karo metu plepys yra Dievo dovana priešui?

O "Daily Telegraph" cituoja savo skaitytojo laišką iš Hagos: "Šis konfliktas susijęs su Vakarų išlikimu. <...> Jei Ukrainai bus leista žlugti, tada kris ir viskas, už ką Vakarų pasaulis atstovauja. Ir tokie despotai kaip Vladimiras Putinas, Aleksandras Lukašenka ir Xi Jinpingas iš džiaugsmo trins rankas.<...> Dabar atėjo momentas, kai Vakarai turi kovoti arba amžiams pasiduoti bandydami nešti laisvės žiburį".

Palikime nuošalyje kovos už teisę nešioti žiburį patosą ir užduokime sau klausimą: kas atsitiko per specialiąją operaciją, kai Vakarai džiūgavimą dėl "Rusijos pralaimėjimo" pakeitė į paniką dėl jos sugebėjimo laimėti? Mariupolio išvadavimas iš nacių? Bet juk Vakarų visuomenė yra užtikrinta, kad miestas beveik kontroliuojamas ukrainiečių. Pasitikėjimas Rusijos, DLR ir LLR armijų pažanga? Tad juk Vakarų žiniasklaida mielai atkartoja Zelenskio teiginius, kad Ukraina neva "atkovojo iš priešo" apie tūkstantį gyvenviečių.

Norisi priminti, kad prieš tai Kijevas savo visuomenę ir tuos pačius Vakarus patikino abejotinais Rusijos laimėjimais : esą ji nespėjo užimti daugybės miestų ir kaimų. Iš kur dabar tūkstantis "išvaduotų“ gyvenviečių? Kada juos Ukraina prarado, jei Rusija iki tol tikrai negalėjo nieko pasiskolinti?

Akivaizdu, kad Džonsonas, ES pareigūnai, o tuo labiau Vakarų žvalgybos agentūros semiasi informacijos ne iš pergalingų Arestovičiaus pranešimų ir net ne iš jų rusofobijos apsėstos propagandinės žiniasklaidos. Net jei jie yra priversti viešai pripažinti Rusijos pajėgumus, tai reiškia, kad jie supranta, kad Rusijos kariuomenės laimėjimai yra reikšmingi, o Ukrainos pralaimėjimas mūšio lauke atrodo vis akivaizdesnis.

Tai tikrai ne riba. Po depresijos stadijos, kurią Vakarų visuomenėje sukelia šie prisipažinimai, ateis neišvengiamo priėmimo etapas. Dėl to net garsiausi rusofobai bus priversti suprasti, kad Rusija turi tik vieną kelią – pergalę. Rusija tiesiog negali kitaip, nesvarbu, ar Džonsonai ir Baidenai to nori, ar ne. Jeigu pasibaigus Šaltajam karui Vakarai nebūtų išvaikę savo gana galingų sovietologijos institucijų, kuriose dirbo tikrai Rusijos klausimais išmanantys specialistai, tai dabar ten rusai būtų daug geriau suprantami. Ir jie žinotų, kad mūsų žmonės sunkių išbandymų metais visada gyvena pagal principą: "Mums reikia vienos pergalės. Vienos už visus. Mums nesvarbi kaina". O jei žinotų – žiūrėk, nustotų džiaugsmingai švęsti "Rusijos pralaimėjimus", o tada kalbėti apie "Rusijos sugebėjimą laimėti". Rusijos pergalė ne tik įmanoma, bet ir neišvengiama.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.