Emanuelis Makronas antrą kartą tapo Prancūzijos prezidentu. Ką tai reiškia jai ir Europai?

Prieš antrą prezidento rinkimų Prancūzijoje turą rinkėjai faktiškai turėjo apsispręsti — "bet kas — tik ne Makronas" arba "bet kas — tik ne Le Pen"

Galiausiai jie nusprendė, kad Le Pen eksperimentas bus pernelyg rizikingas. Tačiau tai nereiškia, kad Prancūzija konsolidavosi. Priešingai — Makronas gavo suskaldytą šalį, kurios dabar laukia parlamento rinkimai, ir po jų prezidentas, matyt, neturės savo premjero.

Kitaip tariant, situacija panaši į priešpriešą Amerikoje, tik Prancūzijoje ji dar blogesnė, nes joje daugiau konkuruojančių stovyklų — yra dešinieji, kairieji ir Makronas. Bet tai prancūzų problemos. Išoriniam stebėtojui svarbiau, ką jų rinkimai reiškia Europai. Pastaruoju atveju galima atkreipti dėmesį į tris momentus.

Pirma, šalyje auga kraštutinių dešiniųjų populiarumas. Žinoma, Le Pen sušvelnino savo retoriką, bet neperėjo į centrą. O dar yra Erikas Zemuras (ankstesnė Le Pen versija). Tuo tarpu į antrą turą vos nepateko kraštutinių kairiųjų kandidatas Žanas-Liukas Melanšonas.

Tokiu būdu, Prancūzijoje populiarėja kraštutinės politinės pažiūros, kurios formuos šalies parlamentą, ir tai svarbu visai Europai: vienas dalykas yra Viktoro Orbano pergalė Vengrijoje ir visai kitas — Prancūzijos, kuri yra vienas iš Europos ramsčių, radikalėjimas. Teigti, kad tai artimiausia visos ES ateitis, dar negalima, nes, pavyzdžiui, Vokietijoje vis dar dominuoja tradicinės politinės jėgos. Tačiau tokioms jėgoms visoje Europoje vis sunkiau krizinėje situacijoje.

Kitaip tariant, dabartinė ekstremali padėtis pasaulyje stumia europiečius į ideologinius kraštutinumus, ir atitinkamų partijų ir/ar jų lyderių atėjimas į valdžią galiausiai (jeigu padėtis nesikeis ar aštrės) iš baisiojo sapno gali virsti Europai realiu sisteminiu iššūkiu, nes kritinėje situacijoje žmonės nori greitų, paprastų ir radikalių sprendimų, kuriuos jiems (iš dalies populistiškai) siūlo tokie politiniai veikėjai kaip Le Pen, Zemuras ir Melanšonas.

Antras Makrono pergalės momentas susijęs su ES ateitimi. Bloko lyderiai atsikvėpė lengviau, nes, tiesą sakant, jiems neteks turėti reikalų su "europiniu Trampu", kuris pradėtų griauti viso vieningos Europos projekto pamatus. Tačiau reikia priminti, kad Makronas iš esmės yra ES federalizacijos šalininkas, kas Europoje irgi ne visiems patinka. Bet atitinkamas jo ambicijas pavyksta sėkmingai tramdyti.

Tokiu būdu, Makrono pergalė prisideda prie ES kaip valstybinio-institucinio darinio stabilumo (slopina dezintegracinį impulsą). Kartu galima prognozuoti, kad jis toliau bandys plėtoti savo federalistines idėjas (pavyzdžiui, ES kariuomenės idėją), bet be garantuotos sėkmės. Trumpai tariant, nieko naujo, kas tinka tiems, kas nenori/bijo permainų, o tokių Europoje, atrodo, kol kas dauguma.

Trečias momentas susijęs su transatlantiniais santykiais. Akivaizdu, kad Le Pen kaip "europiečių Trampas" taptų problema šioje srityje dėl savo požiūrio į santykius su Amerika, NATO ir Rusija. Makronas pasisako už didesnį Europos suverenitetą ir bando flirtuoti su Maskva, bet faktiškai neiškrenta iš transatlantinės vienybės konteksto, įskaitant konfliktą Ukrainoje. Kitaip tariant, ir šiuo atveju nieko naujo, kas priimtina JAV ir ES atlantistams.

Apibendrinant, galima konstatuoti, kad Prancūzijos viduje Makrono pergalė neužbaigia nieko ir gali tapti tik didesnės priešpriešos pradžia, bet tarptautinėje arenoje (ES ir transatlantinių santykių lygmeniu) reiškia politikos tęstinumą.

Tačiau problema ta, kad Europa pribrendo fundamentalioms permainoms, ir konfliktas Ukrainoje dar labiau paaštrino šią problemą. Klausimas, ar su tokiais pilkais "praeities" lyderiais (jeigu juos apskritai galima vadinti "lyderiais") kaip Olafas Šolcas, Emanuelis Makronas ir Borisas Džonsonas ji sugebės tvirtai žengti į pilną iššūkių ateitį?

Kol kas vaizdelis nekoks.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.