Liberalizmo kryžkelė - viskas arba nieko?

Liberali idėja šiandien susiduria su rimtais iššūkiais. Kas jos laukia?

Vakarų mąstytojas Francis Fukuyama išgarsėjo savo "istorijos pabaigos" koncepcija. Jos esmė - galutinė liberalios demokratijos kaip idėjos pergalė visame pasaulyje, kuo buvo lengva patikėti po Šaltojo karo pabaigos (TSRS žlugimo). Tačiau ši pergalė neįvyko

Iš vienos pusės, tarptautinėje arenoje sustiprėjo Rusija su "suverenios demokratijos" teorija ir Kinija su modifikuota komunistine santvarka. O dar yra savo keliu einantis islamo pasaulis (pavyzdžiui, Iranas, kuris vaidina vis didesnį vaidmenį Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose) ir Šiaurės Korėja.

Iš kitos pusės, liberalizmas praranda populiarumą net Vakarų visuomenėse. Taip yra dėl kelių priežasčių. Pirma, pavyzdžiui, 2008 metų ekonominė krizė, o vėliau koronaviruso pandemija parodė, kad maksimaliai laisva rinka negali išspręsti visų problemų - tenka įsikišti valstybei, be kurios pagalbos didelė dalis žmonių ir verslo neišgyventų.

Šiame kontekste išryškėja antras svarbus momentas. Liberalizmas yra universali ideologija, atmetanti nacionalinių valstybių ribas, paremtas etnine tapatybe. Tačiau problema ta, kad dideliam kiekiui žmonių nacionalinė tapatybė yra svarbi, ir globalistinis Europos Sąjungos projektas kol kas yra išimtis.

Trečia, liberalizmas šiandien yra labai materialus. Tuo tarpu daug kam pasaulyje gyvenimo tikslas neapsiriboja prestižiniu darbu, dideliu namu, prabangia mašina, brangiais rūbais ir galimybe praleisti atostogas Maldyvuose - yra dar, pavyzdžiui, religinės vertybės.

Ketvirta, liberalizmo trūkumu tampa jo per didelė tolerancija asmenybės pasirinkimui, kuris pradeda konfliktuoti su kolektyvizmo idėja ir kultūrine tradicija. Asmeninė laisvė, be abejo, yra svarbi, ir apskritai klasikinis liberalizmas yra reikšmingai progresyvus. Tačiau kraštutinis individualizmas, papildytas vertybiniu reliatyvumu, neturi griauti visuomenės vienybės pamatų.

Trumpai sakant, liberalizmas yra spaudžiamas ideologinių alternatyvų, ir jam vis sunkiau atsilaikyti - taip pat todėl, kad jis degraduoja iš vidaus. Fukuyama mato šias grėsmes ir nerimauja, nes griūna idėjinis globalaus Vakarų dominavimo ramstis. Klausimas - ką daryti?

Savo straipsnyje "Liberalizmui reikalinga tauta" (angl. Liberalism Needs the Nation / https://www.foreignaffairs.com/articles/ukraine/2022-04-01/francis-fukuyama-liberalism-country) mąstytojas siūlo tokį receptą: "Liberalams svarbu neatsisakyti tautos idėjos. Jiems reikėtų pripažinti, kad niekas nedaro liberalizmo universalumo nesuderinamu su tautinių valstybių pasauliu. Nacionalinė tapatybė yra lanksti, ir ją galima formuoti taip, kad ji atspindėtų liberalius siekius ir tuo pat metu skatintų plačioje visuomenėje vienybės ir tikslo jausmą".

Skaitant šiuos žodžius, į galvą ateina diskusija dėl komunizmo (socializmo) plėtros - reikia siekti pasaulinės revoliucijos, ar socializmas yra įmanomas atskiroje šalyje. Pasiūlymas kurti liberalizmą atskiroje šalyje yra pripažinimas, kad globalus liberalus projektas žlugo.

Toliau reikia išgelbėti tai, kas liko. Siūlymas integruotis į nacionalinės valstybės koncepciją su jos tradicinėmis vertybėmis, kalbant kariniais terminais, panašus į strateginį atsitraukimą - jeigu laimėti nepavyksta, reikia suprasti klaidas, persigrupuoti ir pradėti veikti pagal principą "kas mums trukdo, tas mums padės". Kitaip tariant, faktiškai siūlomas laikinas kompromisas (paliaubos) su ideologiniu oponentu, ilgalaikėje perspektyvoje siekiant jį taip modifikuoti, kad procesas vėl pakryptų liberalizmui naudinga linkme.

Reikia pripažinti, kad pasiūlymas yra prasmingas ir gudrus. Tačiau praktikoje Vakarų liberalizmas, suvokdamas ar nesuvokdamas savo problemų, nenori bandyti prisiderinti prie naujos tikrovės, siekti kažkokio kompromiso su konkurentais - jis mano, kad gali nugalėti (Rusiją ir Kiniją). Bet tokia "viskas arba niekas" strategija gali būti klaidinga, nes neturi net tvirto vidinio užnugario (Amerikoje ir Europoje vyksta elitų/vizijų kova, kuri skaldo jų visuomenes).

Kaip sakoma, prieš viso pasaulio vėją nepapūsi - kuo aktyviau liberalizmas kabinsis į praeitį, tuo greičiau susiformuos nauja globali ekonominė ir vertybinė ateitis, kurioje jis geriausiu atveju liks tik viena iš paradigmų.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.