Visiška ir besąlyginė kapituliacija: prancūzai atidavė šalį globalistams

Pagrindinis balsavimo prezidento rinkimuose rezultatas — tragiškai susiskaldžiusi šalis. Ir dramatiškai susiskaldžiusi tauta

Didysis pasaulis, kuriame gyvybės ir mirties, kilnumo ir negarbės, savęs išsigelbėjimo ir pasiaukojimo, orumo ir egzistencinio pasirinkimo klausimai, kaip žinome, egzistuoja šalia mažojo pasaulio, kuriame svarbiausia aplinkybė — komfortas, o gyvenimo ir mirties klausimai persikėlė prie klausimų apie tūkstančius rūšių sūrių, vynų, dešrų, higienos priemonių, rašo RIA Novosti Jelena Karajeva.

Dvikovų ir mūšių era, kai buvo leista prarasti viską, išskyrus garbę, užleido vietą laikui, kai drama tampa įprasto vaisinio skonio "varškės" nebuvimas prekyboje.

Prancūzai, kažkada lyderiai griaunant sisteminę galią žemyninėje Europoje, mieliau pakeitė didžiojo pasaulio vertybes į mažo pasaulio materialumą. Jie sutiko su tuo, kad geriausias pasirinkimas — tai jo nebuvimas, ir gana masiškai balsavo už status quo išlaikymą. Status quo, numatantis, kad egzistuoja buržuazinis "komforto komplektas". Įskaitant išgarsėjusius sūrius, dešras, vyną ir penktadienio gėrimus kampanijoje. Kol kas tai tiesa. Kol yra sūrio. Dar yra dešrų. Ir yra galimybė nusipirkti vyno.

Prancūzai, kažkada buvę kritinio mąstymo ir refleksijos įkūrėjai, to paties "cogito ergo suma" — mąstau, todėl egzistuoju — džiaugsmingai perleido savo suverenumą, kai žmonės (ir tik žmonės) nusprendžia, kas jiems yra gerai, o ko reikėtų atsisakyti, kažkokiems valdininkams kažkokiame abstrakčiame briuselyje (su maža raide).

Prancūzai, kadaise nacija, gyvenusi su misija padaryti gera jei ne visai žmonijai, tai bent kaimyninėms tautoms, pasirinko prisitaikyti prie globalizmo eros ir, galbūt, už tokį gerą elgesį jiems bus suteikta galimybė parduoti jų prekes su nedideliu pelnu.

Atliktas keitimasis masto "lęšių sriuba prieš pirmagimystės teisę".

Ir laikas pažvelgti į skaičius, kurie, taip sakant, parafavo šį sandorį.

Dabartinio valstybės vadovo mandatą dar penkeriems metams pratęsė maždaug 19 milijonų rinkėjų.

Nepatenkintųjų Makronu pasirodė maždaug trečdaliu mažiau — jų buvo apie 13 mln.

O tada prasideda, kaip sakoma, "minkštimas": balsavusių kojomis, mintyse pasakusių "maras ant abiejų jūsų namų", pasirodė per 13 mln.

Bet tai dar ne viskas: jei atsižvelgti į skaičius, padalijusius Makroną ir Le Pen šiame balsavime ir palyginti juos su antruoju rinkimų turu prieš penkerius metus, paaiškėtų, kad Makronas prarado apie 8% rėmėjų, o Le Pen per šiuos penkerius metus įsigijo daugiau nei 7% naujų rinkėjų.

O jei dar pridėti, kad dėl balsų dešiniajame ir ultradešiniajame Prancūzijos piliečių politiniame flange kovojo dar du politikai (Erikas Zemuras ir Valerie Pekresas), tampa akivaizdu, kad net ir panaudojus visas administracinio resurso galias, kolosalias finansines įplaukas, paramą, tiek viešą, tiek, kas ne mažiau svarbu, neviešą, ateinančią iš briuselių ir vašingtonų, Makronas iškovojo tą pergalę, kurią pelnytai galima pavadinti Pyro pergale.

Tačiau tai apskritai nėra svarbiausias dalykas.

Pagrindinis balsavimo rezultatas — tragiškai susiskaldžiusi šalis.

Ir dramatiškai susiskaldžiusi tauta.

Už Makroną — arba tie, kam pasisekė esant globalizmui, arba tie, kas per ankstesnę, "vegetarišką" epochą išsigraužė galingą gabalą.

Naujojo "senojo" prezidento rinkėjai praktiškai neturi jokių ryšių su šalimi, jie lygiai taip pat lengvai gali išvykti (paėmę šunis, kates ar žiurkėnus) net į Honolulu, net į Singapūrą, jei ten mokės daugiau.

Le Pen rinkėjai yra žmonės, susiję su Prancūzija, dirvožemiu ir likimu, tai yra ūkininkai, tai yra mažų, labai mažų ir mikroskopinių verslų savininkai, kurie niekur negali pajudėti. Jie turi namą, žemę, paskolas, vaikus. Ir jie nesuvokia savo gyvenimo, savo egzistavimo, taip pat savo vaikų gyvenimo ir egzistavimo ne toje vietoje, kur jie gimė. Šie žmonės nemano, kad gali patys nesilaikyti tradicijų, kuriose buvo užauginti, nepaisant to, ką apie juos galvoja ir ką apie juos sako visko netradicinio šalininkai.

Šiuolaikinėje Prancūzijoje įprasta tokius žmones kone atvirai niekinti, laikant juos beprasmiu balastu ir "pažangos lopiniu".

Tuo pačiu būtent šie žmonės savo mokesčiais remia nesibaigiančių nelegalių imigrantų srautų priėmimą (šiuo metu oficialiais duomenimis šalyje jų yra mažiausiai 900 tūkst.), tai iš jų pinigų finansuojamos ne mažiau begalinės asociacijos, propaguojančios genderinį stilių visose gyvenimo srityse — nuo ​​meno iki vidurinės mokyklos. Ir būtent iš jų pinigų eina lėšos "žaliajam perėjimui".

Taigi pagal skaičius išeina taip: už Le Pen balsavo daugiau nei 13 milijonų ir tiek pat iš principo atsisakė ateiti į rinkimus, tai daugiau nei dvi su puse dešimčių milijonų (iš 49 milijonų balsavimo teisę turinčių asmenų) nenori, atvirai ar ne visai , matyti Makroną valstybės vadovo poste.

Iš tikrųjų, šie du su puse milijono žmonių galėtų tapti problema "senajam" naujai išrinktam prezidentui, jei "senasis" naujai išrinktas prezidentas pagalvotų apie šiuos žmones. Jeigu jis nuspręstų nors trumpam pasigilinti į jų labai žemiškas, labai dirvožemines ir labai paprastas problemas. Bet Makronas, žinoma, to nedarys.

Šie žmonės, kaip dabar aišku, bus paaukoti. Kaip bus paaukotas jų gyvenimo būdas, tradicijos ir vertybės.

Šalia prancūzų nacionalinės trispalvės plevėsuojančios mėlynos spalvos vėliavos su žvaigždžių aureole vienareikšmiškai rodė į tą Molochą, kuris jau pasiruošęs nuryti, kramtyti ir išspjauti tuos, kurie, kaip sakoma, nebetilpo į naujus laikus, kai tautinė kalba, kultūra ir idealai nustojo vaidinti bent tam tikrą vaidmenį ir turi bent tam tikrą politinę reikšmę.

Su tais, kurie bando balansuoti, bando išsilaikyti tarp globalizmo ir nacionalinių interesų kėdžių, bus elgiamasi taip pat, kaip su tais, kurie aiškiai sako, kad dabartinis Prancūzijos noras pamiršti savo istoriją yra savižudiškas. Ir pirmieji, ir antrieji taps naudojamaja politine medžiaga kuriant naują viršnacionalinę valstybę su briuseliais ir vašingtonasi kaip galimomis sostinėmis.

Prancūzija, kaip ir daugiau nei prieš aštuoniasdešimt metų, kai prie Kompjeno pasirašė pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare aktą, istorijos egzamino neišlaikė.

Bet tada tauta — ne valstybė ir ne Viši režimas — de Golio įžvalgumo ir patriotizmo bei generolo bendražygių drąsos dėka gavo galimybę iš naujo išlaikyti egzaminą ir galiausiai tapo viena iš jėgų — nacizmo laimėtojų. Tai leido šaliai vis dar laikyti galvą tiesiai, nenuleisti akių nuo gėdos už kapituliaciją ir būti JT Saugumo Taryboje kaip nuolatinė narė.

Šiandien, užleidusi beveik visas pozicijas, tačiau išsaugodama dešrų, sūrių ir vyno asortimentą, Prancūzija atėmė iš savęs suverenitetą. Tačiau naujo De Golio nėra ir nenumatoma.

Milijonai, patikėję globalizmo pranašais ir jų pasakomis apie laimingą ateitį, labai greitai supras, kad nėra nei pasakų, nei ateities.

O garsioji Taleirano frazė, kad kiekviena tauta nusipelno savo vyriausybės, antrojo prezidento rinkimų turo Prancūzijoje vakarą tapo tiksliausiu balsavimo rezultatų įvertinimu.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija