Kodėl popiežius priminė apie "NATO lojimą prie Rusijos durų"

Popiežius Pranciškus suabejojo ​​būtinybe tiekti ginklus Ukrainai ir netgi teigė neatmetantis, kad konfliktą ir Vladimiro Putino reakciją išprovokavo "NATO lojimas prie Rusijos durų"

Taip popiežius pareiškė interviu laikraščiui "Corriere della Sera", nustebindamas Vakarų pasaulį, rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.

"Neatmetu, kad NATO lojimas prie pat Rusijos durų paskatino Kremliaus valdovą į šį lojimą reaguoti ne pačiu geriausiu būdu ir įsitraukti į konfliktą. <...> Nežinau, ar šis pyktis buvo išprovokuotas tyčia, dažnai savęs apie tai klausiu. Bet kažkas aiškiai padėjo kurstyti tą pyktį."

Negalima teigti, kad katalikiškojo pasaulio galva (1,2 milijardo tikinčiųjų) staiga nusprendė paremti Rusiją – žinoma, kad ne. Pranciškus smerkia karą ir netgi sako, kad nori atvykti į Maskvą, jog įtikintų Rusijos prezidentą sustabdyti kariuomenę.

Bet smerkdamas Rusiją, popiežius kartu smerkia Vakarus, o tai visiškai neatitinka anglosaksų lyderių interesų, kurie skelbė, kad reikia pasiekti, jog Rusija ne tik būtų izoliuota, bet ir pralaimėtų. Be to, pirmą kartą istorijoje dvi iš trijų aukščiausių pozicijų JAV vadovybėje užima katalikai – Baidenas ir Atstovų rūmų pirmininkė Nensi Pelosi.

Esmė ne ta, kokie jie iš tikrųjų yra ištikimi ir stropūs katalikai, o tai, kad jie visada viešai pripažino popiežiaus Pranciškaus autoritetą. Ir čia pasirodo, kad Katalikų bažnyčios galva ne tik kad nepasisako už Rusijos izoliaciją, bet ir suverčia bent dalį kaltės dėl konflikto patiems Vakarams.

Tačiau Vatikano pozicija tikrai nestebina – tiek visas Vatikanas, tiek konkrečiai popiežius Pranciškus jau seniai nepritaria anglosaksiškajai globalizacijos versijai. Katalikų bažnyčia turi savo ekumeninį projektą, o anglosaksų projektas išaugo iš protestantiško mesianizmo ir nuo Prancūzijos revoliucijos sėkmingai išvijo katalikus. Pirmiausia – iš Vakarų pasaulio, kur Vatikano padėtis sparčiai silpsta, ypač po Antrojo pasaulinio karo. Katalikybę ilgainiui pakeičia ne protestantizmas, o antikrikščioniškas posthumanizmas, atmetantis bet kokias religines vertybes ir naujo antžmogio kultą.

Neatsitiktinai Pranciškus nuolat kritikuoja "laisvąją rinką" ir sako, kad rinkos kapitalizmo "stebuklingos teorijos" žlugo, ragina kurti teisingą ekonominę santykių sistemą, o ne dabartinę, kuri praturtina nedaugelį ir įamžina skurdą. Popiežiui taip pat nepatinka Vakarų įsitikinimas dėl savo pranašumo ir teisė mokyti ir bausti kitas tautas bei civilizacijas organizuojant naujus "kryžiaus žygius".

Be to, Pranciškus praėjusį rugpjūtį interviu Ispanijos radijo stočiai "Cadena COPE" citavo jam patikusią citatą: "Būtina sustabdyti neatsakingą svetimų vertybių primetimo iš išorės politiką ir bandymus kurti demokratijas kitose šalyse pagal svetimus modelius, neatsižvelgiant į istorinius, tautinius ir religinius ypatumus ir visiškai ignoruojant kitų tautų tradicijas".

Popiežius sakė, kad Angelos Merkel, kurią jis pavadino "viena didžiausių politinių veikėjų pasaulyje", žodžiai taip pat atspindi jo požiūrį į situaciją, susidariusią pasaulyje po JAV pasitraukimo iš Afganistano (apie ką jis buvo paklaustas). Citata tikrai gera, bet šiuos žodžius ištarė ne kanclerė, o Maskvoje ją priėmęs Vladimiras Putinas. Ir apie tai jis kalbėjo ne kartą ir ne tik apie Afganistaną.

Tai yra, Vatikano ir Maskvos požiūris į anglosaksų globalizaciją yra daug artimesnis, nei atrodo, ir ne tik todėl, kad jie yra prieš atšiaurų "pasaulinio gėrio" jėgų diktatą. Bet ir dėl to, kad katalikai ir stačiatikiai, nepaisant visų skirtumų ir tūkstantmečių prieštaravimų, katalikiškų Vakarų "stačiatikių schizmatikų" atmetimo, dabar pasirodė esą sąjungininkai daugeliu atžvilgių, nes gina tradicines vertybes, religines vertybes ir šeimą, tradicinį gyvenimo būdą, teisingumą ir žmonijos įvairovę.

Jėzuitas Bergolio – žydinčios žmonijos civilizacijos sudėtingumo ir įvairovės gynėjas? Taip, kai kam tai gali atrodyti kaip paradoksas, bet priešindamasis toms jėgoms, kurios turi vienintelę tikrąją "laisvės ir demokratijos" doktriną, slepiančią visiško nužmoginimo planus, Vatikanas neišvengiamai atsiduria toje pačioje barikadų pusėje su Šventąja Rusia. Istorijos keistenybės? Ne, jos naujas posūkis, kuriame vakar nesutaikomi priešininkai gali atidėti savo nesutarimus, kad kartu sustabdytų artėjančią katastrofą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.